Prisimenant vaikystę…

(…) Ko gi (paklauskit save) būtų verta vienatvė, jeigu ji nebūtų didi; yra tik viena vienatvė, ir ji yra ir nelengva nešti, ir mažne visiems kartais ateina tokių valandų, kai jie mielu noru iškeistų ją į kokį nors net kažin kaip banalų ir pigų bendrumą į regimybę menko sutarimo su pirmu pasitaikiusiu, labiausiai to nevertu… Bet galbūt tai kaip tik tos valandos, kada vienatvė auga; juk jos augimas yra skausmingas kaip berniukų augimas ir liūdnas kaip pavasarių pradžia. Tačiau tai neturi Jūsų išmušti iš kelio. Juk reikia tik vieno: vienatvės, didžios vidinės vienatvės. Nueiti į save ir valandų valandas su niekuo nesusitikti – štai ką privalu pasiekti. Būti vienišam, kaip buvau vienišas vaikystėje, kai suaugusieji vaikščiojo aplink, susipynę su daiktais, kurie regėjosi svarbūs ir dideli, nes didieji atrodė tokie užsiėmę, o tu visai nesupratai, ką jie veikia.

O kai vieną dieną pamatai, kad jų užsiėmimai skurdūs, kad jų profesijos sustabarėjusios ir nebesusijusios su gyvenimu, – kodėl gi ir toliau nežiūrėti į visa tai kaip vaikui ir tarytum į svetimą dalyką iš savo pasaulio gelmių, iš savo vienatvės erdvių, kuri pati yra triūsas ir rangas, ir profesija? Kam gi neišmintingą vaiko nesupratimą keisti į gynybą, ir panieką, – juk nesupratimas – tai vienišumas, o gindamasis ir niekindamas tu gausini tai, nuo ko šitomis priemonėmis mėgini atsiriboti.

[Raineris Marija Rilkė. Laiškai jaunam poetui]

Share Button
P.S. DĖMESIO! Jei patiko straipsnis ir spausite nykštį, prašome palaukti, kol pasirodys langas su GALIMYBE patvirtinti, jog tekstas tikrai tikrai patiko. Dėl mums nesuprantamų priežasčių, jau eilę metų šiai svetainei taikomi tokie papildomo patvirtinimo, ribojantys/represiniai mechanizmai. Jei kažką suprantate apie tai daugiau – labai prašome su mumis susisiekti minerva@filosofija.info. AČIŪ!

Prisimenant vaikystę…

(…) Ko gi (paklauskit save) būtų verta vienatvė, jeigu ji nebūtų didi; yra tik viena vienatvė, ir ji yra ir nelengva nešti, ir mažne visiems kartais ateina tokių valandų, kai jie mielu noru iškeistų ją į kokį nors net kažin kaip banalų ir pigų bendrumą į regimybę menko sutarimo su pirmu pasitaikiusiu, labiausiai to nevertu… Bet galbūt tai kaip tik tos valandos, kada vienatvė auga; juk jos augimas yra skausmingas kaip berniukų augimas ir liūdnas kaip pavasarių pradžia. Tačiau tai neturi Jūsų išmušti iš kelio. Juk reikia tik vieno: vienatvės, didžios vidinės vienatvės. Nueiti į save ir valandų valandas su niekuo nesusitikti – štai ką privalu pasiekti. Būti vienišam, kaip buvau vienišas vaikystėje, kai suaugusieji vaikščiojo aplink, susipynę su daiktais, kurie regėjosi svarbūs ir dideli, nes didieji atrodė tokie užsiėmę, o tu visai nesupratai, ką jie veikia.

O kai vieną dieną pamatai, kad jų užsiėmimai skurdūs, kad jų profesijos sustabarėjusios ir nebesusijusios su gyvenimu, – kodėl gi ir toliau nežiūrėti į visa tai kaip vaikui ir tarytum į svetimą dalyką iš savo pasaulio gelmių, iš savo vienatvės erdvių, kuri pati yra triūsas ir rangas, ir profesija? Kam gi neišmintingą vaiko nesupratimą keisti į gynybą, ir panieką, – juk nesupratimas – tai vienišumas, o gindamasis ir niekindamas tu gausini tai, nuo ko šitomis priemonėmis mėgini atsiriboti.

[Raineris Marija Rilkė. Laiškai jaunam poetui]

Share Button
P.S. DĖMESIO! Jei patiko straipsnis ir spausite nykštį, prašome palaukti, kol pasirodys langas su GALIMYBE patvirtinti, jog tekstas tikrai tikrai patiko. Dėl mums nesuprantamų priežasčių, jau eilę metų šiai svetainei taikomi tokie papildomo patvirtinimo, ribojantys/represiniai mechanizmai. Jei kažką suprantate apie tai daugiau – labai prašome su mumis susisiekti minerva@filosofija.info. AČIŪ!

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code