Žemėje tamsu, mielas drauge

Jūs nesuprantate, ką noriu pasakyti? Prisipažinsiu, jaučiuosi pavargęs. Pametu pasakojimo giją ir jau nebeturiu to minties aiškumo, už kurį taip liaupsindavo draugai. Beje, žodį „draugai“ vartoju iš inercijos. Aš nebeturiu draugų – tik sėbrus. Užtatai jų skaičius išaugo – tai visa žmonija, o jūs pirmas iš visos žmonijos. Tas, kuris šalia manęs, visuomet pirmas. Iš kur aš žinau, kad neturiu draugų? Ogi labai paprastai: tai supratau tą dieną, kai nutariau nusižudyti, norėdamas iškrėsti jiems pokštą, tam tikra prasme nubausti juos. Bet ką čia nubausi? Kai kurie tiktai nustebtų, bet nė vienas nepasijustų nubaustas. Aš supratau, kad neturiu draugų. O jei ir būčiau turėjęs, kas man iš to? Jei galėčiau nusižudyti, o paskui išvysti jų fizionomijas, tada gal ir vertėtų. Bet žemėje tamsu mielas drauge, karstas iš storų lentų, o drobulė nepersišviečia. Galima matyti sielos akimis, taip, žinoma, jei ta siela yra ir jei jinai turi akis! Deja, tuo nesi tikras, niekados nesi tikras. Antraip atsirastų kokia nors išeitis, pagaliau priverstum žmones rimtai į tave pažiūrėti! Juk įrodyti jiems, kad buvai teisus, nuoširdus ir tikrai kentėjai, gali tik savo mirtimi. Kol esi gyvas, jiems tu abejotinas atvejis ir neturi jokios teisės būti kitaip suprastas kaip tik skeptiškai. Tik tada, jei būtum tikras, kad galėsi mėgautis savo mirtimi, tada gal vertėtų jiems įrodyti tai, kuo jie nenori tikėti, ir juos nustebinti. O dabar? Nusižudai, ir tau tas pats, ar jie tiki tavimi, ar ne: tavęs nebėra, tu nematai, kas stebisi, o kas gailisi – neilgai, beje, – žodžiu, negali dalyvauti savo paties laidotuvėse, apie ką kiekvienas svajoja. Kad liautųsi tavimi abejoję, turi liautis egzistavęs, ir tiek.

O gal šitaip ir geriau? Mes per daug kentėtume dėl jų abejingumo. „Tu už tai užmokėsi“, – pasakė viena mergina tėvui, kuris neleido jai tekėti už kažkokio susilaižiusio jauniklio. Ir nusižudė. Bet tėvas nė nemanė niekuo mokėti. Jis be galo mėgo žvejoti spiningu. Praėjus trim savaitėm vėl sėdo prie upės „norėdamas užsimiršti“, kaip pasakė jis. Apskaičiuota buvo tiksliai – jis užsimiršo. Tiesą sakant, reikėtų stebėtis, jei būtų kitaip. vyras miršta, norėdamas nubausti žmoną, o iš tiesų grąžina jai laisvę. Verčiau jau šito nematyti. Antraip rizikuotum išgirsti kaip aiškinamos tavo poelgio priežastys. Kai dėl manęs, aš žinau iš anksto: „Nusižudė, nes negalėjo pakelti…“ Ak, mielas drauge, kokia skurdi žmonių vaizduotė! Jie visuomet mano, kad žudomasi dėl kokios nors vienos priežasties. Bet juk kuo puikiausiai galima nusižudyti dėl dviejų priežasčių. Ne, tokia mintis jiems net į galvą neateina. Tada kam žudytis savanoriškai, kam aukotis dėl tariamo vaizdinio apie save, kurį nori palikti po savo mirties? Tu numirsi, o jie pasinaudos proga ir prigalvos idiotiškų arba vulgarių tavo poelgio motyvų. Kankiniams, mielas drauge, tenka rinktis žinant, kad jie bus užmiršti, išjuokti arba jų mirtis bus panaudota kokiems nors tikslams. Bet jų niekas nesupras. Niekada!

[A. Kamiu. Krytis]

You may also like...

1 Response

  1. Tomas parašė:

    Tamsu ne žemėje, o sieloje, ypač tiems, kurie nežino ar siela yra.
    Jeigu toks filosofas tik tiek težino apie sielą, ką jis gali išmanyti apie gyvenimą, juolab apie mirtį? Reiktų jam patirti gulago vargus, gal kiek prašviesėtų.
    Tokios kalbos apie savižudybę tėra egocentriškos asmenybės savigailos išraiška.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code