Šventoji liga
Dieviški/ demoniški, vienu žodžiu – religiniai – reikalavimai atsižadėti erotinio pasaulio pažeidžia pirmapradę žmogaus nuostabą ir suardo nekaltą jo priklausymą pasauliui. Patirdamas šį sukrėtimą, žmogus pamato ir suvokia save kaip atskirą nuo pasaulio dalį. Betarpiškas buvimas pasaulyje suardomas, jį keičia refleksija. Šis sukrėtimas, kartu religinis ir erotinis, yra dar anapus gėrio ir blogio. Jei religija tampa morale, ji žūsta, jei tampa papročiu, iš jos lieka tik tuščia retorika. Todėl religija, kaip demoniškų dievų ir dievybių išraiška, nėra vien gėris, ji yra gėrio ir blogio mišinys. Būtent dėl to religinis tikėjimas tampa visokių keistybių ir beprotybių šaltiniu. Ne veltui graikai vadino jį „šventąja liga“. Reikalaudama įvairiausių atsižadėjimų, religija tampa ir nusikaltimų priežastimi. Ji paakina peržengti bet kokias ribas ir sudarko kasdienį gyvenimą. Negalėdamas išpildyti religinių reikalavimų žmogus arba pats suyra, arba išsilieja į visuomenę žiauriais veiksmais. Atsižadėjimas priverčia žmogų tapti demoniškų dievų tarnu. Jų garbei ir iš meilės jiems, ko gero, paaukota daugiau kraujo negu bet kokiems kitiems tikslams. Šiam demoniškam-dieviškam natūralios pasaulio darnos suardymui yra tik vienas priešnuodis – erosas.
[Mickūnas A. SUMMA EROTIKA. Vilnius: Apostrofa. 2010. P.153]
Visiškai nepritariu. Atsižadėjimas erotinio pasaulio (tokio, kokį jį suprantame pagal šio pasaulio dvasią)ne suardo pirmapradės žmogaus nuostabos, bet ją tik sužadina taip galingai ir stipriai, kad šiai kilus visas žmogus iki sielos gelmių suvirpa… galbūt tuomet jis realiai pasijunta, tarsi būtų ne šiame pasaulyje ir suvokia, kad jam niekada nepriklausė, nes yra kažkas kur kas didingesnio, laisvesnio ir daug atsakingesnis už savo veiksmus nei bet kuris kūrinys žemėje, kuris yra visiškai valdomas šio pasaulio dėsnių nuo gimimo iki mirties (bet, garantuoju, kad ir gyvūnų pasaulyje yra išimčių. Galbūt žmogus tuo metu pajunta fascinum ir tremendum – begalinį žavesį ir troškulį to, kas yra aukščiau ir daug vertingiau nei šio pasaulio erosas ir kartu bijo nežinios (va tai esu patyrus savo kailiu…). Žmonijos patirtis labai aiškiai rodo, kad atsisakęs priklausomybės šiam pasauliui ir jo teikiamiems malonumams, žmogus nei suyra, nei išsilieja žiauriais veiksmais į visuomenę: toks žmogus paprasčiausiai net savo buvimu (tiesiog buvimu ir nieko daugiau – be jokių veiksmų ir žodžių)daro teigiamą įtaką visuomenei ir viasm pasauliui (tokiam ir gamta paklūsta savo noru, o ne per prievartą…). Beja, daugiau rašyt negaliu, nes komentarų laukelis toks „platus”, kad baisiai nepatogu ir trukdo reikšti mintis…
hmm.., manyčiau, kad badmiriaujančiam žmogui (ypač vyrui)paprasčiausiai paaštrėja pojūčiai. Alkanas užuodžia dūmo kvapą už kilometro, atsižadėjęs eroso- sapnuoja moteris net dieną. Tokioje būsenoje galima parašyti nuostabius meilės posmus, muziką, nutapyti paveikslus. Pasisotinęs žmogus nenori nieko, o persisotinęs gali tapti sadistu.