Konformizmo ir tolerancijos santykis

Conformo lotyniškai – „suteikiu pavidalą“. Konformizmo termino kilmė susijusi su Bažnyčios istorija. XVII a. Anglijoje konformistais vadinti anglikonų bažnyčios nariai, o nekonformistais – anglikonų bažnyčios priešininkai.

Termino „konformizmas“ šiuolaikinė reikšmė jau kitokia. Plačiąja prasme konformizmu vadinamas supanašėjimas su kitais žmonėmis ne sąmoningai prisitaikant prie jų, bet dėl platesnių visuomeninių procesų. Tie procesai – ekonominė gerovė, švietimo prieinamumas, aukštojo mokslo paplitimas ir dar kiti – žmones niveliuoja, vienodina. Sociologijos literatūroje konformizmu vadinamas kiekvienas elgesys, atitinkantis visuomenėje priimtas normas, konformizmas laikomas visuotine socialinės adaptacijos priemone, o konformistinės reakcijos laikomos būtinomis, kad socialinė sistema galėtų deramai funkcionuoti. Dėl žmonių niveliacijos, supanašėjimo, suvienodėjimo pagal visuomeninius standartus (daroma tai, ką daro kiti, sprendžiama taip, kaip sprendžia kiti) kaip dėl netikros, neautentiškos egzistencijos sielojasi egzistencialistai. Konformizmo reiškinį galima aptikti ir gyvūnijos pasaulyje: dėl gamtinio paveldo, instinktų gyvūnai atlieka panašius veiksmus.

„Pavadinimas „konformizmas“ kalba apie panašumą ir supanašėjimą su kitais, o tai savaime natūralus procesas ir, esant tam tikroms sąlygoms, pozityvus, taip pat kūrybingas, konstruktyvus. Tokie kūrybingi ir konstruktyvūs žmonių supanašėjimai bendruomenėje yra solidarumo patvirtinimas ir jo suklestėjimas. Tačiau, be šių pozityvių asociacijų, terminas „konformizmas“ nurodo kai ką negatyvaus. Būtent, jis nurodo esminio solidarumo nebuvimą ir kartu vengimą priešintis. Jei konformizmas kalba apie supanašėjimą su kitais bendruomenėje, tai tik išorės ir paviršutiniška prasme, neturinčia asmeninio įsitikinimo ir pasirinkimo pagrindimo. (…) Konformizmas yra dalyvavimo tikrąja šios sąvokos reikšme neigimas. Tikrasis dalyvavimas pakeičiamas dalyvavimo regimybe, paviršutinišku prisitaikymu prie kitų, neįsitikinus ir autentiškai neužsiangažavus.“ [K. Wojtyla. Asmuo ir veiksmas. Vilnius. 1997. P. 348, 349] Tad siaurąja prasme konformizmas yra sąmoningas siekimas supanašėti su kurios nors bendrijos, grupės nariais. Tai sąmoningas bendrijos pasirinkimas, ne dėl prievartos, ne intuityviai. Konformistą rodo tik santykis su grupe – su ta, kurioje jis siekia būti. Konformizmas yra sąmoningas siekis tokių nuostatų bei elgesio, apie kuriuos asmuo mano, kad jie atitinka nuostatas bei elgesį grupės, kurios pripažinimą asmuo laiko vertingu. [J. Paszkiewicz. O konformizme i nonkonformizme. Etyka. 10. 1972. S. 127]

Grupėje galiojančią normą konformistas pripažįsta tik formaliai, nes turiniu ji neatitinka jo įsitikinimų. Antai asmuo prisideda prie pinigų rinkimo dovanai direktoriui, kurio negali pakęsti, ir bendradarbiai tai žino. Prisideda, nes taip priimta.

Konformizmu tolerancija nepagrindžiama. Konformizmas yra prisitaikymas siekiant grupės pripažinimo, kuris asmeniui reikšmingas. Asmuo davė pinigų, kad jam reikšminga kolegų nuomonė: nedavęs pinigų, kolegų būtų apkalbėtas. Tolerancijos atveju konformistinio veiksnio nėra, galiojanti norma pripažįstama ne formaliai, turiniu ji atitinka asmens įsitikinimą.

Ištrauka: Romanas Plečkaitis. Tolerancija. Vilnius: Pradai. 1998. P. 78,79

Nuotraukoje: Avių banda palieka aptvarą, kai išties jokios tvoros nėra, tik vartai.