Laiškas tėvui (II ištrauka)

Franz Kafka (Fotografie aus dem Atelier Jacobi, 1906) / wiki

Mylimiausias Tėve,

/…/

Tiesiogiai prisimenu tiktai vieną nutikimą iš savo pirmųjų metų. Galbūt ir Tu jį dar prisimeni. Vieną naktį vis inkščiau ir prašiau gerti, žinoma, ne todėl, kad mane troškulys kamavo, o greičiausiai iš dalies norėdamas paerzinti, iš dalies – pramogos geisdamas. Kelis kartus griežtai pagrūmojęs ir nieko nelaimėjęs, Tu paėmei mane iš lovos, išnešei į Pavličę ir palikai ten valandžiukę vieną ir vienmarškinį stovėti už užrakintų durų. Nenoriu sakyti, kad tai buvo neteisinga, galbūt tąsyk ir tikrai niekaip kitaip neįmanoma buvo atkurti naktinės rimties, tačiau noriu šiuo nutikimu nusakyti Tavąsias auklėjimo priemones ir jų poveikį man. nuo to karto paskui jau, žinia, buvau klusnus, bet patyriau vidinę skriaudą. Mano prigimtis taip niekados ir neįstengė įžvelgti deramo ryšio, siejančio man savaime suprantamą beprasmišką prašymą gerti ir nepaprastą siaubą, patirtą, kai buvau išneštas gatvėn. Ne vieneri metai praėjo, o mane vis kamavo skausmingas vaizdinys, kad milžiniškas vyras, mano tėvas, paskutinioji instancija, mažne be jokios priežasties gali ateiti ir išnešti mane iš lovos į Pavličę ir kad aš jam, vadinasi, esu toks nieko vertas.

[Kafka F. Laiškas tėvui. Vilnius: Vyturys. 1997. P.28, 29]