Baltų religija: Perkūnas

2017 rugpjūčio 24-27 dienomis vyko jau tradiciniu tapęs post-folkloro krypties festivalis „Mėnuo Juodaragis”, kuriame dėmesys skirtas ne tik alternatyviai muzikai, bet ir seniesiems amatams, tradicijoms – baltų kultūrai apskritai.

Renginio metu publika galėjo lankytis „Kino ir paskaitų palapinėje”, kurioje perskaityta virš 20 pranešimų, daugiausia baltų mitologijos ir konkrečiai Perkūno tema. Visas pasaulio tautas turbūt galėtume suskirstyti į tas, kurių religijos kyla iš jų pačių ir tas, kurios praktikuoja svetimas. Ar tai byloja apie vienų brandą, o kitų jaunystę, o gal tai nieko nebyloja, dabar būtų sunku atsakyti. Kita vertus, akivaizdu, kad be svetimų pinigų ir importinių prekių praktikuojame ir skolintą religiją, kuriai jokių priekaištų gal ir nėra, tačiau žmogus visada linksta turėti kažką savo, kaip savęs išraišką ir įprasminimą, matyt ir tikėjimo klausimai nėra išimtis.

Apibendrinant galima būtų teigti, kad dauguma pranešėjų iš esmės bandė apčiuopti naujas arba sutvirtinti jau esamas lietuviškos religijos prielaidas. Čia pateikiame antros festivalio dienos keturis tokių pranešimų įrašus.

Jonas Vaiškūnas „Perkūnas ir pinigai”

Audrius Beinorius „Apie dievą Indrą ir jo vadžrą”

Dainius Razauskas „Dvasinė Perkūno esmė”

Saulius Kanišauskas „Griausmavaldis, kosminis medis, žmogus”