Bepročių laimė

alch

 

Mano, kaip kvailybės, įsitikinimu, juo laimingesnis yra tas, kas juo daugiau ir įvairiau bepročiauja, kad tik jis būtų apimtas tos rūšies beprotybės, kuri yra būdinga man ir kuri pasitaiko taip dažnai, jog tarp visos didžios mirtingųjų daugybės vargu ar atsiras bent vienas, kuris amžinai išliktų išmintingas ir nesirgtų kurios nors beprotybės rūšimi. Jeigu kas, matydamas arbūzą, palaiko jį savo žmona, tai tokį vadina pamišėliu, nes tokie atvejai reti. Bet jeigu kas, turėdamas žmoną, visiems prieinamą, laiko ją, dėl laimingo nežinojimo, ištikimesne už Penelopę (Penelopė – Odisėjo žmona, dvidešimt metų buvo ištikima savo vyrui, kai šis iš pradžiu dalyvavo Trojos kare, o paskui klajojo po jūras. Jaunikių spiriama tekėti, Penelopė pareiškė, kad ištekėsianti tik pabaigus audimą, kurį dienos metu audė, o naktį ardė tai, kas dieną buvo išausta.) ir didžiai tuo džiaugiasi, jo niekas nepavadins bepročiu, nes panašios rūšies reiškinių galima matyti visur. Tai žmonių rūšiai priklauso ir tie, kurie dėl medžioklės užmiršta visa ką pasaulyje. Tokie žmonės prisiekia, jog patiria neapsakomą palaimą, girdėdami bjaurius medžioklės trimitų garsus ir šunų lojimą. Aš manau, kad jiems ir šuns mėšlas kvepia, tarytum cinamonai. Pjaustyti žvėrį – jiems didžiausias malonumas. Skersti jaučius ir avinus tepridera prasčiokams, bet kapoti dalimis taurųjį žvėrį neleidžiama niekam, išskyrus kilminguosius. Gi kapoti nušautas skerdenas jie privalo nusimovę kepures, atsiklaupę ant kelių, naudodamiesi tyčiom tam skirtu durklu, o ne pirmu į rankas pakliuvusiu peiliu. Čia viskas numatyta iš anksto: kūno judesiai, atkertamų sąnarių eilė ir panašūs dalykai, lyg kokiose religinėse apeigose. O aplinkui stovi tylinti mini air stebi, lyg žiūrėtų į kažkokią naujieną, o ne į tūkstantį kartų matytą reginį. Jeigu kam tuo atveju tenka paragauti gabalėlį žvėrienos, tai toks džiaugiasi taip, lyg būtų jam pačiam suteikę bajoro laipsnį. Iš to nuolatinio žvėrių medžiojimo ir ėdimo kyla tai, jog patys žmonės virsta kuo ne galvijais, nors tariasi gyveną karališkai. Į tos rūšies pamišėlius panašiausi yra nenuilstą statybininkai, be galo perstatinėją apskritą pastatą į keturkampį ir keturkampį į apskritą. (žinomas Horacijaus pasakymas). Tam darbui nėra nei galo nei ribų, kol mūsų statybininkai, galutinai nusigyvenę, palieka be pastogės ir net be maisto. Bet kas čia per nelaimė? Juk pagyveno jie keletą metų visiškam savo malonumui! Gal šitiems artimiausi, bent man taip atrodo, yra tie, kurie slaptų mokslų pagalba stengiasi pakeisti daiktų prigimtį ir ieško kažkokio penktojo elemento (pagal senovės gamtininkų pažiūras, pasaulis buvęs sudėtas iš keturių elementų – ugnies, vandens, oro ir žemės. Alchemikai uoliai ieškojo penkto elemento, arba vad. filosofinio akmens, kurio pagalba būtų galima pigias nauges paversti brangiomis.) jūrose ir sausumoje. Šiuos taip vilioja saldi viltis, jog nesigaili nei triūso, nei išlaidų ir su nuostabiu išradingumu jie išgalvoja nuolat ką nors nauja, kuo jie apgaudinėja save ir maloniausiu būdu patys sau dumia akis, kol, praradę visa, nebeturi daugiau pinigų nei savo alcheminei krosniai pataisyti. Tai, tačiau, netrukdo jiems sapnuoti, kaip ir pirma, saldžius sapnus ir vilioti net kitus žmones į tokią pačią palaimą. Kada pagaliau jau palieka juos bet kuri viltis, tada jie lig soties guodžiasi žinomu posakiu:

„Netgi didžiųjų darbų pats siekimas garbės yra vertas“. Tada jie skundžiasi gyvenimo trumpumu, kurio, girdi, neužtekę įvykdyti milžiniškam sumanymui.

Ne visiškai esu įsitikinusi, ar ir lošėjus taip pat reikia įsileisti į savo draugystę. Tačiau nėra reginio kvailesnio ir juokingesnio, kaip žmonės, tiek aistringai pamėgę lošti, kad, vos išgirdus kaulelius barškant, jau jų širdys ima šokinėti. Kai jie, nuolat viliojami vilties išlošti, užplaukia su visu savo laivu ant nepasisekimo uolos, nemažiau baisios už Lakonijos uolas, ir išneria iš lošimo vienmarškiniai, jie paprastai virsta sukčiais ir yra pasiryžę apgauti bet ką, tik ne savo pirmuosius nugalėtojus, kad nebūtų palaikyti nerimtais vyrais. Lošia ir seniai, pusakliai, užrioglinę ant nosies akinius. Kitiems chiragra (chiragra – rankų reumatizmas, priešpastatomas podagrai – kojų reumatizmui.0 taip išsukinėjo pirštus, jog jie privalo už atlyginimą samdytis padėjėją, kuris vietoje jų mėtytų kaulelius. Saldus dalykas yra lošimas, jeigu tiktai jis nevirsta siautėjimu, kuris jau ne mano valdžioje, bet furijų.

[Erazmus Roterodamus. Pagiriamasis žodis kvailybei. Vilnius: Vaga. 2011. P.105-108]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code