Profilaktinis lietuviškosios filosofijos pa(si)tikrinimas

Jūsų dėmesiui keliame du klausimus ir pateikiame į juos atsakymus, parengtus remiantis filosofo Arvydo Šliogerio tekstu.

Mums būtų įdomu išgirsti Jūsų mintis minėtais klausimais. Kviečiame visus/-as pasisakyti bei įsitraukti į diskusiją.

Ar Lietuvoje yra filosofų?

„„Bailios ir niekšingos sielos žmogus negali būti filosofu“, – tai Platono ištarmė, esanti jo didžiajame dialoge „Valstybė“, o be to, lemtingoje šio dialogo vietoje, kur Platonas aptaria filosofo egzistencinio tipo metafizinę fizionomiją, o sykiu ir pačios filosofijos galimybės sąlygas. Svarbiausia iš jų – drąsa. Žinoma, mums, bailių epochos ir bailių šalies piliečiams, šie žodžiai yra tapę nebylūs. Ar esate radę šį žodį bent viename „postmoderniame“ filosofijos „mokslų“ traktate? O gal esate jį girdėję bent vienoje filosofijos „mokslų“ konferencijoje, paskaitoje, simpoziume ar seminare? Aš – ne. Bet pritariu Platonui be išlygų – intelektinė drąsa žmogui, vadinančiam save filosofu, tokia būtina kaip ir paprasčiausia drąsa geram kariui (žinoma, ne Verdeno, o Maratono mūšyje) ar, tarkime, lakūnui bandytojui. Jei filosofijos vandenynan brendantis žmogus yra bailys, nieko jam nepadės nei talentas, nei erudicija, nei gimtosios intelektualų mafijos bičiuliai – jam lemta likti tik sofistu, mirusių tekstų anatomu, „tyrinėtoju“, gaminančiu dar vieną kalbos lavoną. Betgi akivaizdu: drąsa – itin retas dalykas, kaip, beje, ir kiti geri dalykai, todėl imdamas į rankas eilinę eilinio „postmodernisto“ sukurptą monografiją, gali būti beveik tikras, kad joje rasi irgi eilinį, drungną ir drumzliną „tekstą apie tekstus“, o ne drąsaus žvilgsnio į pačius – bekalbius – daiktus paliudijimą.“

(Šliogeris A. Lietuviškos paraštės//Platonas Marijos žemėje. VU. 2011. P. 80)

Ar Lietuvoje kas nors rašo „gyvas“ filosofines knygas?

„Man yra tekę skaityti daugybę filosofinių ir parafilosofinių tekstų, sergančių dvejopo stiliaus liga, o gal geriau sakyti – dviem ligomis: pirmąją ligą pavadinčiau kraštutinės abstrakcijos arba miško be medžių liga; antrąją – nerišlių faktų blusinėjimo arba medžių be miško liga. Vieni autoriai, netgi padabinti chrestomatiniais antpečiais, plūduriuoja autoreferentiško žargono uždangėse (tai savotiška scientistinė teologija), kiti klaidžioja enciklopedinės erudicijos labirintuose (tai kompiuterinė kombinatorika), naiviai manydami, kad gausybė pabirų „informacijos vienetų“ garantuoja mąstymo konkretumą ir „moksliškumą“. Ir tik patys geriausieji – o jų labai nedaug – savo tekstą augina lyg medį iš mažytės sėklos – pamatinė intuicija, teksto ir minties kamienas, stiepiasi aukštyn, vis labiau šakodamasi, vis prašmatniau skaidydamasi, leisdama vis daugiau šakų, ūglių, lapų, pumpurų ir žiedų, tačiau net pati mažiausia šakelė ar lapelis neatsiskiria nei nuo didesnės šakos, nei nuo kamieno, nei, žinoma, nuo šaknų. Didžiojo stiliaus kūrinys visada mėgdžioja ne Mašiną, o Gyvūną, paklusdamas jau aptartam Gyvos Vienovės Eidui. Taip parašyti geriausi Platono dialogai, taip parašyta Kanto  Grynojo proto kritika, Hegelio Dvasios fenomenologija, Marcelio Prousto Prarastas laikas arba Williamo Faulknerio Kaimelis. Didžiausia įvairovė, gravituojanti į vientisiausią vienovę – toks, atrodytų, paprastas, bet sykiu labai retas gyvo matymo, gyvo mąstymo ir gyvo teksto provaizdis. Dabar „postmoderniose ir postpost“ dėlionėse šio nuostabaus vienovės ir įvairovės derinio nebesurasi ir su Diogeno žiburiu: kompiuterinė rašliava orientuota į mašininės kombinatorikos (tokių kanceliarinių kortų pasjanso) provaizdį – dešimtys, šimtai ar net tūkstančiai gabalų-detalių sumetama į krūvą, ir šitoks kalbos šiukšlynas iškilmingai pavadinamas, pavyzdžiui, „moksline monografija“. Dabartinėje lietuvių humanistikoje ir, skyrium paėmus, filosofijos „moksluose“ beveik be išimčių vyrauja mašininės dėlionės matrica – „knyga“ vadinama žargoninių „Lego“ kaladėlių rinkinys: bet kuri kaladėlė gali būti sukeista vietomis su bet kuria kita kaladėle, pavyzdžiui, aštuntas skyrius, gali būti perkeltas į antrojo skyriaus vietą, o pastarasis tapti aštuntuoju – koks skirtumas!”

(Šliogeris A. Lietuviškos paraštės//Platonas Marijos žemėje. VU. 2011. P.86, 87)

P.S. DĖMESIO! Jei patiko straipsnis ir spausite nykštį, prašome palaukti, kol pasirodys langas su GALIMYBE patvirtinti, jog tekstas tikrai tikrai patiko. Dėl mums nesuprantamų priežasčių, jau eilę metų šiai svetainei taikomi tokie papildomo patvirtinimo, ribojantys/represiniai mechanizmai. Jei kažką suprantate apie tai daugiau – labai prašome su mumis susisiekti filosofai@inbox.lt. AČIŪ!

Share Button

You may also like...

1 Response

  1. Arvydas ( alkutis ) parašė:

    Galima interpretuoti, jei , tarkim visi žmonės geri, o esmėje taip ir yra, tik iškyla kita bėda, kad visiems geras negali būti, tas pats ir su laisve, tai kaip ir prigimtiniai dalykai – būti laisvu – tai laisvai mąstyti arba prisitaikyti. Epiktetas gražiai pastebėjo, laisvas net ir sukaustytas grandinėmis žmogus. Drąsa taip pat – iš neprisitaikymo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code