Norberto Bobbio: kodėl laisvės ir lygybės sąvokos nėra simetriškos?

Lygybė kaip aukščiausias ar net svarbiausias teisingos ir laimingos bendruomenės tikslas, taigi, viena vertus, amžina kartu gyvenančių žmonių svajonė, kita vertus, nuolatinė politinių teorijų ir ideologijų tema, paprastai gretinama su laisvės idealu, irgi laikoma aukščiausiu ir svarbiausiu.

Abu šie terminai turi labai stiprią emocinę reikšmę, net kai būna – dažniausiai – vartojami neapibrėžta aprašomąja prasme, kaip kad garsiojoje triadoje Liberté, Égalité, Fraternité (čia, beje, menkiausiai apibrėžtas trečiasis dėmuo). Kaip minėta, populiaraus priesako „Visi žmonės privalo būti lygūs“ reikšmė yra grynai sugestyvi, nes kiekviena su lygybe susijusi problema negali būti deramai iškelta, jei neatsakyta į tris klausimus: „Tarp ko? Kieno atžvilgiu? Remiantis kokiu kriterijumi?“ Taip pat ir priesako „Visi žmonės privalo būti laisvi“ reikšmė yra grynai emocinė, jei neatsakyta į klausimą „Ar tikrai visi?“ ir nepateisintos tokios išimtys kaip vaikai, bepročiai ar galbūt, pasak Aristotelio, prigimtiniai vergai. Kita vertus, jei nepatikslintas žodis „laisvė“, nes viena yra troškimo laisvė, kuri susijusi su diskusija apie laisvą valią, o visai kas kita yra veiklos laisvė, kuria ypač domisi politinė filosofija, išskirianti įvairias laisvės formas: negatyviąją laisvę, tikrojo veikimo laisvę ir laisvę kaip autonomiją arba paklusimą savo paties susikurtam principui.

Tik atsakę į visus šiuos klausimus, suprasime, kodėl tam tikromis aplinkybėmis, įsivaizduojant gerą visuomenę, laisvė (kokia laisvė?) ir lygybė (kokia lygybė?) yra suderinamos ir viena kitą papildančios vertybės, kitomis – nesuderinamos ir viena kitą neigiančios, o dar kitomis galima ir pageidautina jų abiejų pusiausvyra. Šiuolaikinėje istorijoje turime tragišką pavyzdį visuomeninės sistemos, kurioje ne tik formali, bet ir daugeliu aspektų faktinė lygybė pasiekta (nors tik iš dalies ir menkesnė, negu buvo žadėta) paaukojus visų formų laisvę (gal išskyrus poreikio laisvę). Mes gyvename visuomenėje, kurioje garbstamos visos laisvės, ypač ekonominė laisvė, ir nesirūpinama arba tik atmestinai rūpinamasi nelygybėmis, kurias jos sukelia mūsų visuomenėje, o dar akivaizdžiau –  toliau esančiose visuomenėse.

Tačiau norint suvokti, jog nė vieno iš šių dviejų idealų negalima visiškai įgyvendinti iš dalies neaukojant kito idealo, nebūtina prisiminti šį didįjį istorinį ginčą, kuris atskyrė daugiau negu šimtmetį vyraujančių ideologijų, liberalizmo ir socializmo, šalininkus. Akivaizdžiausias pavyzdys – laisvės ir tvarkos idealų priešybė.

Negalima nepripažinti tvarką esant bendra kiekvienos visuomenės gėrybe, juolab kad priešingas žodis „netvarka“ turi neigiamą konotacinę prasmę, panašiai kaip „laisvei“ priešingas žodis „priespauda“ ar „lygybei“ – „nelygybė“. Tačiau istorinė, kaip ir kasdienio gyvenimo patirtis moko, kad šios dvi gėrybės yra priešybės ir kad darnus sugyvenimas, siekiant išvengti kraštutinumų – totalitarinės valstybės ir anarchijos, galimas tik jų kompromiso pagrindu.

Kartoju nebūtina griebtis didžiojo istorinio ginčo tarp komunizmo ir kapitalizmo, nes turime begalę mažesnių pavyzdžių apie laisvę ribojančias egalitarines priemones ir, atvirkščiai, nelygybę didinančias liberalias priemones.

Egalitarinė teisinė norma, pasak kurios, siekiant sumažinti automobilių eismą gatvėse, visi piliečiai privalėtų naudotis tik visuomeniniu transportu, apribotų laisvę pasirinkti norimą susisiekimo priemonę. Vieninga viduriniojo mokslo sistema, įdiegta Italijoje siekiant visiems vaikams sudaryti vienodas gyvenimo starto pozicijas, apribojo bent kai kurių iš jų turėtą laisvę pasirinkti vieną iš kelių mokyklos tipų. Dar labiau pasirinkimo laisvę apribotų plačiau įgyvendintas egalitarinis reikalavimas, kurio nuosekli kairė neturėtų atsisakyti, – būtent, kad visi vaikai, nesvarbu, iš kokios šeimos jie kilę, pirmaisiais mokslo metais susipažintų ne tik su mokslo, bet ir su amatų pagrindais. Egalitarinis režimas, kuris verstų visus gyventojus vienodai rengtis, neleistų pasirinkti mėgstamo stiliaus. kitaip tariant, prievartinis viešosios sferos plėtimas siekiant didinti lygybę siaurina laisvą pasirinkimą privačioje sferoje, kuri yra imanentiškai neegalitarinė, nes asmeninė turtuolių laisvė nepalyginti platesnė už vargšų laisvę. Aišku, turtuoliui laisvės praradimas skausmingesnis negu vargšui, kurio laisvę pasirinkti susisiekimo priemonę, mokyklos tipą, drabužius paprastai riboja ne primestos viešojo gyvenimo taisyklės, o ekonominės privataus gyvenimo galimybės.

Be abejo, lygybė apriboja ir turtuolio, ir vargšo laisvę, tačiau skirtingai: turtuolis praranda laisvę, kuria realiai mėgavosi, o vargšas praranda potencialią laisvę. Galima pateikti ir daugiau pavyzdžių. Kiekvienas savo namuose, matyt, pastebėjo, kad labiau dėl pasikeitusių papročių negu dėl priverstinių normų tarp sutuoktinių įsigali didesnė lygybė auklėjant vaikus vyrui primetė daugiau pareigų, tegul kol kas tik moralinių, kurios apribojo jo šeimoje turėtą laisvę.

Jau pats liberaliai doktrinai būdingos minimalaus egalitarizmo formos pamatinis principas, pasak kurio, visi žmonės turi teisę į lygią laisvę, išskyrus pateisinamas išimtis, implikuoja, jog kiekvienas apriboja savo laisvę derindamas ją su kitų laisvėmis, kad netrukdytų kitiems naudotis jų asmeninėmis laisvėmis. Laukinės laisvės būklė apibrėžiama kaip  tokia, kad asmuo tuo laisvesnis, kuo didesnė jo jėga, arba Hobbeso aprašyta ir Spinozos racionalizuota prigimtinė būklė yra nuolatinė kova visų su visais dėl išlikimo. Išeiti iš tokios būklės galima tik panaikinus natūralią laisvę arba, kaip siūlo liberalioji doktrina, ją reglamentavus.

Reikėtų patikslinti posakio „vienoda, lygi laisvė“, vartojamo taip, tarsi jis būtų visiškai aiškus, nors yra miglotas ir nevienareikšmis, prasmę. Miglotas todėl, kad, kaip ne kartą sakyta, nėra laisvės apskritai, yra tik atskiros laisvės: minties, spaudos, ekonominės veiklos, susirinkimų, sąjungų, ir kiekvieną kartą būtina patikslinti, apie kurią iš jų kalbame. Nevienareikšmis todėl, kad turėti tokia pat laisvę kaip ir kiti reiškia ne tik turėti visas atskiras laisves, kurias turi kiti, bet ir turėti galimybę lygiai kaip ir visi kiti naudotis kiekviena iš tų atskirų laisvių. Iš tiesų viena yra abstrakčiai naudotis visomis laisvėmis, kuriomis naudojasi kiti, kas kita kiekviena atskira laisve naudotis lygiai kaip ir visi kiti. Į šį skirtumą būtina atsižvelgti, nes liberalioji doktrina iš principo teigia pirmąją prasmę, bet liberalioji praktika negali užtikrinti antrosios kitaip kaip griebdamasi egalitarinių priemonių, taigi keisdama bendrąjį principą.

Visai neteigiu, kad egalitarinės priemonės visada riboja laisvę. Balsavimo pripažinimas ir moterims neapriboja vyrų balsavimo laisvės. Gal apriboja jų valdžią tuo požiūriu, kad parama tam tikrai vyriausybei nebepriklauso vien tik nuo jų pačių, tačiau pati balsavimo teisė nebuvo apkarpyta. Asmeninių teisių pripažinimas imigrantams irgi neapriboja piliečių asmeninių teisių. Vienais atvejais lygybei pasiekti reikalingi įstatymai, verčiantys vykdyti tam tikras pareigas ir taip apribojantys laisvę. Kitais atvejais pakanka įstatymų, suteikiančių teises ir tiems, kurie anksčiau jų neturėjo.

Ir pagaliau viena paprasta, dažniausiai nutylima pastaba: laisvės ir lygybės sąvokos nėra simetriškos. Laisvė yra asmens status, o lygybė rodo ryšį tarp dviejų ar daugiau asmenų. Tai įrodo faktas, kad žodžių derinys „x yra laisvas“ turi prasmę, o „x yra lygus“ neturi jokios prasmės. Todėl toks komiškas Orwello posakis: „Visi yra lygūs, bet kai kurie yra lygesni už kitus“; tačiau sakydami, kad visi yra laisvi, bet kai kurie yra laisvesni už kitus, nesukeltume juoko, priešingai, toks sakinys visiems būtų suprantamas. Prasminga kartu su Hegeliu teigti, jog egzistuoja toks režimas despotizmas, kuriam esant tik vienas žmogus yra laisvas, o visi kiti yra jo tarnai, bet būtų beprasmiška sakyti, kad egzistuoja tokia visuomenė, kurioje tik vienas yra lygus. Tai, beje, paaiškina, kodėl laisvę galima laikyti individualiu gėriu, kitaip negu lygybę, kuri visada yra tik visuomeninis gėris, ir kodėl laisvės lygybė nepašalina kitų lygybės formų troškimo, tarkim, galimybių lygybės ir pajamų lygybės, be to, šios dvi lygybės, reikalingos kitokių sulyginimo būdų, gali konfliktuoti su laisvės lygybe.

Ištrauka: Norberto Bobbio. Kairė ir dešinė. Politinė skirtis. Vertė I. Tuliševskaitė. Apostrofa. 2004. P. 146-152

You may also like...

1 Response

  1. Arvydas ( alkutis ) parašė:

    Ta tema – visi lygus – šiek tiek ironiška. Net praeityje kėlė tą klausimą ir formulavo taip : Visi žmonės lygus, tik už nuodėmes, turbūt buvusiame gyvenime, yra tame, ar kitame socialiniame sluoksnyje. Bet va, konstitucijoje skelbiama , kad visi prieš įstatymus lygus, nes visi žmonės, arba gyvuliai. Čia priklauso nuo lygiausio ir moraliausio – prezidento : ne tik karo vado, bet ir konstitucijos garanto.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code