Gilles‘is Deleuze‘as: filosofija kaip sąvokų kūryba

deliozaDeleuze‘as – filosofo kaip kūrėjo laikysenos praktinis įkūnijimas.

Filosofija, literatūra, mokslas. Deleuze‘o knygose apie Nietzsche‘ę ir Kantą randamas dėmesys literatūrai. Deleuze‘as sako „Psichiatras – tai ne tik gydytojas, bet ir mokslininkas. Tačiau terapinių galių gali įgyti ir filosofija, ir literatūra.“ Knygoje „Kas yra filosofija?“ Deleuze‘as meną, mokslą ir filosofiją vadina trimis didžiosiomis minties formomis, kurios priešinasi chaosui.
Filosofija, sako jis, nori išsaugoti begalybę, suteikdama jai nuoseklumą.
Mokslas, skirtingai nuo filosofijos, atsisako begalybės, kad rastų atramos tašką.
O menas nori sukurti baigtinumą, kuris sugrąžintų begalybę.
Filosofiją, meną ir mokslą Deleuze‘as sujungia bendra kūrybos prigimties, arba kilmės, samprata.Trys minties formos susikerta ir susipina, tačiau tai vyksta be sintezės ar susitapatinimo.
Mintis, Deleuze‘o manymu, apskritai yra linkusi į heterogenezę (atsiranda naujos rūšys).
Kiekvienas filosofas sukuria savo imanencijos plotmę, naują minties įvaizdį, todėl negali būti dviejų didžių filosofų toje pačioje imanencijos plotmėje. Lygiai kaip rašytojų ar mokslininkų.
Deleuze‘o mintis, kad į mokslą, filosofiją ir meną reikėtų žiūrėti kaip į tris skirtingas ir svetimas viena kitai melodijos linijas, kurios nuolatos susipina. Tokiu būdu filosofija neįgauna jokios viršenybės, tačiau nepatiria ir jokio kūrybinio nevisavertiškumo. Filosofija taip pat kuria. Ji kuria sąvokas arba konceptus. Kurti sąvokas taip pat sunku kaip ir vaizdines ar garsines kombinacijas, ar mokslo funkcijas. Pasak Deleuze‘o, kūrėjas yra tas, kuris kuria pats sau neįmanobybę ir kuris drauge kuria galimybę. Kurti, tai tarsi galva daužyti sieną. Siena šiuo atveju simbolizuotų neįmanomybę. Tačiau ilgai daužant gali atsirasti plyšys, kuris simbolizuotų kūrybos, tiesos atradimo kelią. Filosofai, meninkai ir mokslininkai – visi lygiaverčiai kūrėjai.
Kaip Deleuze‘as Kantą įtraukia į postmoderniojo diskurso erdvę?
1963 m. Deleuze‘as išleidžia Kritinę Kanto filosofiją, kurioje svarsto loginio sveiko proto, pagrįsto supratimu, moralinio sveiko proto, pagrįsto protu, galimybes. Trečioji kritika – estetinio sveiko proto. Deleuze‘as kelia retorinį klausima: Ar vaizduotė, kaip trečioji proto savybė, papildo supratimą ir protą?
Deleuze‘as daro išvadą, kad estetinis sveikas protas daro galimus du ankstesnius: loginį sveiką protą ir moralinį sveiką protą. Deleuze‘as ieško naujų filosofinio mąstymo galimybių. Jis siūlo naujai apmąstyti laiko ir erdvės idėjas. Apmąstant idėjos esmę klausimą „Kas tai yra?“ keičia Nietzsche‘s klausimais „Kas? Kiek daug? Kaip Kur? Kada?“ Šie klausimai, anot Deleuze‘o, kuria atskiras erdves ir laikus.
Deleuze‘as, bandydamas paaiškinti, kodėl būdamas filosofas, domisi dar ir literatūra, atsako, kad jis ieško filosofijos atsinaujinimo. Filosofijoje, jo manymu, dar neįvyko tokių revoliucijų ar eksperimentų, kokių įvyko moksle, tapyboje, skulptūroje, muzikoje ar literatūroje. Filosofijai, pasak jo, yra svarbu ieškoti naujų minties vaizdų. Minties ir vaizdo derinimą Deleuze‘a apibrėžia sąvoka „minties vaizdinys“. Tai jo paties originali idėja. Filosofija kol kas nepajėgia pereiti į vizualumą. Deleuze‘as kalba apie kinematografinį mąstymą. Jis sako: „teoriškai Godard‘as gebėtų nufilmuoti Kanto Kritiką ar Spinoza‘os Etiką“.
Nietzsche į filosofiją įveda naujas išraiškos formas – aforizmą ir eilėraštį.
1962 m. Deleuze‘as išleidžia Nietzsche ir filosofiją, kurioje aptaria tragedijos sampratą, Nietzsche‘s valios filosofiją, simbolizmą ir nihilizmą. Anot jo, Nietzsche‘i niekas negali prilygti kritiškumu. Tačiau Nietzsche‘s kritiškumas, jo manymu, visada kilo iš teigimo ir džiaugsmo kulto, iš gyvenimo perviršio ir pasipriešinimo tiems, kurie nori iš gyvenimo išsunkti gyvybės galias. O Hegelį Deleuze‘as vadina išdaviku, jo filosofija, anot Deleuze‘o, tik apsunkino gyvenimą. Hegelis į gyvenimą įtraukia mirtį. Iš čia ir randasi negatyvumas.
Nietzsche, Deleuze‘o manymu, sukūrė naują minties vaizdinį. Jame „tiesa nėra minties elementas. Minties elementas yra prasmė ir vertė.“
1965 m. Deleuze‘as išleidžia knygą Nietzsche. Šioje knygoje Deleuze‘as netyrinėja Nietzsche‘s kaip kritikas, nelygina jo su kitais. Jis rašo taip, tarsi pats būtų Nietzsche. Jis kalba savo ir Nietzsche‘s vardu.
Kupranugario, liūto ir vaiko įvaizdžiai iš Nietzsche‘s knygos „Štai taip Zaratustra kalbėjo“.
Trys dvasios virsmai:
1. pavirsta į kupranugarį (kupranugaris simbolizuoja stiprią ir ištvermingą dvasią, kuri trokšta sunkumų; todėl ji leidžiasi apkraunama visom sukauptom dvasinėm žmonijos vertybėm);
2. kupranugaris – į liūtą (kupranugaris iškeliauja į dykumą ir pavirsta liūtu, kuris kupranugario principą „tu privalai“ pakeičia kitu principu – „aš noriu“; liūtas – dekonstruktorius, jis nekuria naujų vertybių, bet yra jau laisvas kūrybai);
3. liūtas – į vaiką (vaikas – nekaltybė, užmiršimas, pradžia nauja, tai žaismas, ratas, tai judesys; vaikas yra kūrėjas).
Deleuze‘as pasiskolina iš Nietzsche‘s filosofo palyginimą su fiziologu ir gydytoju. „Ateities filosofas yra kartu ir meninkas, ir gydytojas – vienu žodžiu, įstatymų leidėjas“ – sako Deleuze‘as.
Nietzsche naująjį filosofą dar vadina šokėju. Iš pasaulio jis nenori imti nieko, nori tik duoti – ką nors sukurti. Nietzsche‘s filosofas teigia. Kupranugaris – neigia. Neigimas – riboja.
Galiausiai Nietzsche savo filosofą šokėją pavadina šokančiu filosofu – Dionisu.
Nei kontempliacija, nei refleksija, nei komunikacija neapibrėžia filosofijos. Kontempliacija negalima be kūrybos. Tiek matematikai, tiek meninkai irgi reflektuoja kaip ir filosofai. O bendravimas, komunikavimas nedaro įtakos filosofijos sąvokų kūrimui.
Deleuze‘as remiasi Nietzsche‘s mintimi, kad sąvokomis nieko negalima pažinti, jei patys nesame jų sukūrę. Filosofijos sąvokos turi savo datas ir savo autorius (Aristotelis – substancija, Descartes – cogito, Leibnizas – monados).
Deleuze‘o ir Guattari manymu, kaip meninkas parenka dažus ir išreiškia savo spalvų pojūtį, taip ir filosofas turi sąvokų (konceptų) pojūtį. Sąvoka privalo būti originali, pvz.: Nietzsche‘s sąvokos – estetiniai personažai (erelis, gyvatė, asilas, neūžauga, demonas; Dionisas ir Kristus; pranašas).
Santykio su gyvenimu aspektu literatūra nesiskiria nuo gyvenimo. Deleuze‘o, kaip ir Nietzsche‘s, koncepcijos pamatas slypi paties gyvenimo sampratoje. Pasak Deleuze‘o, gyvenimas turi tiesioginį ryšį su literatūra. Rašymas – gyvenimo kelias, kuris pranoksta tai, ką verta išgyventi, ir tai, kas yra išgyventa. Rašymas neatsiejamas nuo tapsmo. Rašymas – būdas išreikšti savo mintis. Rašydamas gali tapti vyru, moterimi, gyvūnu ar daržove. Literatūra prasideda tada, kai auturiuje gimsta trečiasis asmuo, atimantis iš jo galią pasakyti „aš“.
Anot Gombrowicziaus, žmonija turi nuolat save apibrėžti ir nuolat tuos apibrėžimus paneigti. Žmogui paskutinė instancija yra žmogus, o ne kokia nors absoliuti vertybė, sako Gombrowiczius. Deleuzui svetimas toks požiūris. Jam svarbi literatūra. Deleuze‘as nepriešina filosofijos ir literatūros. Jis ir Nietzsche‘s, Bergsono nevadina filosofais. Tai ką jie rašė, pasak jo, yra literatūros kategorija. Meninkas mąsto afektais ir perceptais, o filosofas – konceptais. Rašytojas kuria estetinius personažus, o filosofas – konceptualius personažus. Tačiau Deleuze‘as jų netapatina. Ir vieni, ir kiti neatskiriami nuo tapsmo, bet jų kelai išsiskiria. Estetinis personažas pavaldus jusliniam tapsmui. O konceptualus tapsmas yra absoliutus heterogeniškumas (nevienalytis). Sąvokų kūryba gali būti pakeista įvaizdžiais iš poezijos, romanų, tapybos ar muzikos kūrinių. Gali būti ir priešingai, konceptualius personažus gali imti kurti ir rašytojas. Tokius mąstančius rašytojus Deleuze‘as ir Guattari vadina „pusiau“ filosofais. Nors jie ir nėra išminčiai, bet kita vertus jie yra kai kas daugiau nei filosofai. Susiduriant dviem mąstymo rūšims atsiranda nauja minties išraiška.
„Gėda“ kaip galimas rašymo impulsas? Gėda – psichologinis jausmas. Sigmundas Freudas kūrybiškumo šaltinį įžvelgė kūrėjų vaikystės traumose ir lygino meną su neurotiniu fantazavimu. Jo mokinys Jungas yra kitokios nuomonės, kūrybos šaltinis, pasak jo, yra ne asmeninės neurozės, ne biografiniai išgyvenimai, o kūrėjo gebėjimas išreikšti kolektyvinės pasąmonės archetipus. Kitas Freudo mokinys Jacques‘as Lacanas psichoanalitinį metodą taikė ne rašytojo asmenybės, o jo tekstų analizei. Pvz.: jis nagrinėdamas Shakespeare‘o Hamletą, priėjo išvados, kad Hamleto bejėgystė kyla ne iš jo tiesioginio motinos troškimo, o iš veikėjo „užstrigimo“ pačios motinos kito vyro troškime.
Psichoanalizė aiškina autoriaus kūrybingumą remdamasi jo neuroze, t.y. liga. Deleuze‘as, atvirkščiai, suteikia autoriams galią diagnozuoti ir gydyti. Autorius – simptomatologas. Proustas diagnozuoja ženklus. Nietzsche – civilizacijos ligas. Nors Deleuze‘a Nietzsche‘s ligos neignoruoja. Deleuze‘as nustato Nietzsche‘s ligos diagnozę – tai, jo manymu, ne psichozė, o demencija (beprotybė arba įgyta silpnaprotystė ištinka normalios psichikos žmogų. Pagrindinis požymis yra mąstymo sutrikimas. Pasireiškia atminties, orientacijos pablogėjimu, vėliau ir jos praradimu, suvokimo ir kitų pažinimo funkcijų sutrikimu.) Deleuze‘as į Nietzsche žvelgia kaip į mokytoją ir elgiasi su juo padoriai ir kilniai. Jis kalba kartu su Nietzsche ir už Nietzsche‘ę, kuris pats jau nebegali kalbėti. Kurti, sako Deleuze‘as, tai ne bendrauti, o priešintis. Autorius (meninkas ir filosofas), sako Deleuze‘as, negali pasitenkinti jau buvusiu, jau išsemtu, savo asmeniniu gyvenimu.

[Parengta pagal pagal Jūratės Baranovos paskaitas ir mokslinę monografiją „Filosofija ir literatūra/ priešpriešos, paralelės, sankirtos“]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

1 Response

  1. Algmar parašė:

    Toks mielas palankus straipsnis apie Deleuze‘ą. Ir koks mielas šis literatas ir iš nuotraukos – prancūzas, tarp Rablė ir Rolano.
    Kas galėtų nepritarti palankioms autorės mintims apie šį filosofą, – iki pirmojo b o l d imtinai, ir nuo paskutinio – išmetus įkyrėjusį Freudą. Vidury – neryškus vidutinis p o s t nepraaugęs iš aprašymo matosi.
    Sąvokų kūryba tik paminėta. Ir gerai – lieka vien kūryba žmogiškoji, bekuriant išsiskaidanti pagal pobūdį į sroves, ir štai vėl siekianti susilieti.
    Sakytum ne atsitiktinė nuoroda kairėn – „Vaizduotė ir Vitgenšteinas“, – besusilydanti literatūra ir filosofija. Deleuze‘as sakytų – susipina, arba „pusiau filosofija“, – bet toksai pavadinimas nerodo reiškinio esmės, gaunasi visai nei šis nei tas. O reiškinys taigi visai ne naujas.
    Aplink „sąvokų kūrybą“ kiti pasakojimai pagal „Filosofija ir literatūra/ priešpriešos, paralelės, sankirtos“.
    Netoli pasakojimas apie J. Derrida, ten kalbà apie filosofijos ir literatūros savybes ir tapatumą. Čia pat A. Sverdiolo noras apsitverti nuo profanų, besiskverbiančių į jo valdas, – ir ta pati neišvengiama vaizduotė.
    Viskas rodo – toliau auga grėsmė post išskydimui, laisvė, kūrybos integracija, ir visai ne postpost pagrindu ir stiliumi.
    Arba – laukiam, kol sapiens prigimtį iškraipys virtualumai?

    Dar norėtųsi sužinoti apie „komunistą“ Deleuze‘ą, gal yra kur netoliese.

    Ir dar būtina paminėti lengvà ir aiški autorės kalba, nekaišiojanti kvazimandrų konstrukcijų, nei vengianti kokių nors žodelių, kur jie nekenkia. Matyt, ne visi studentai kada nors išmoks taip kalbėti. Gal jie spec mokomi „žodelių“ dėlionių?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code