Benas-Sarka

Šią vasarą Santaros-Šviesos suvažiavime žiūrovus sužavėjote aukšto meninio lygio pasirodymu – monospektakliu „Kiaurai“, sukurtu pagal Williamo Shakespeare‘o dramą „Karalius Lyras“. Pirmas pagrindinis mano klausimas Jums būtų apie meno ir kančios santykį. Atlikote grakštų šokį basomis, be puantų ant pliko akmenuoto grindinio. Jaučiau skausmą, kai puldinėjote nuogais keliais ant kieto betono, bet Jums turėjo skaudėti dar ir fiziškai. Kaip pakomentuotumėte nuomonę, kad tikrasis menas gali gimti tik iš didžiosios kančios? Tokią mintį išsakė filosofas Schopenhaueris, plėtojo Nietzsche, Kierkegaard‘as… Ar kūryba gali kilti iš laimės, malonumų, pasitenkinimo?

Nežinau kas yra kančia, nežinau kas yra laimė. Vienas garsas yra įkvepiant, kitas garsas -iškvepiant. Koks garsas yra nekvėpuojant?

Mirtis žygiuoja per pasaulį su dalgiu. Jūs mėgdžiodamas ją, prisirišęs dalgį prie kojos, imituodamas jos gyvybių šienavimo galybę, sukate ratus aplink savo ašį, laižote pjautuvo ašmenis. Pasirodymas gan ekstremalus. Kaip įveikiate scenoje savisaugos instinktą? O galbūt įsijaučiate į vaidmenį taip, kad pavojaus ribos susižeisti nejuntate? Kas yra baimė? Kuo ji skiriasi nuo siaubo?

Jei mirtį mylėsi, tai jos ir nedauginsi. Ir tada bus suvokta – kaip pūkas virš liepsnojančio laužo, plevena, bet nesudega. Baimė ir siaubas gimsta iš nesupratimo, kad viskas yra viena.

Pasirodė, kad esate žmogus – maištininkas. Jei taip, ar galėtumėte įvardinti prieš ką sukylate savo kūryba? Ar teisinga būtų, jei pasakyčiau, kad siekiate išlaisvinti žmogų iš valios gyventi vergijoje?

Žmogaus dvasios kelias – nei sunkus, nei lengvas. Nieko nesiekiu išlaisvinti iš valios vergijos. O tie kurie siekia, nežino ko siekia. Galiu išlaisvinti nebent tik save, bet ir tai – nepaliaujamas triūsas.

Kodėl nemėgstate tradicinio teatro? Koks Jūsų meninės veiklos santykis su apolonišku, dionisišku dievybių elementais? Ar Jums patinka, kai Jus vadina žmogumi paukščiu?

Nežinau kas yra tas tradicinis teatras, todėl kaip aš galiu jo nemėgti. Nebent galiu nemėgti tradicijos, kuri yra labai abejotina tradicija – kaip nemėgstu sugižusio pieno, o mėgstu -rūgpienį. Jei šiuo metu atlikinėčiau viešai Dionisiškajį ritualą, tai turėčiau nemalonių santykių su Narkotikų kontrolės komisijos agentais.

Kaip atsakytumėte žmogui, uždavusiam Jums gyvenimo prasmės klausimą?

Kokia gyvenimo prasmė? Kokia vandenyno gelmė? Nerk.

Kaip interpretuotumėte A. Camus žodžius, išsakytus knygoje „Maištaujantis žmogus“: „Tačiau, jei mes vieniši po plynu dangumi, jei mes pasmerkti neišvengiamai mirčiai, ar galime tvirtinti, kad mes iš tikrųjų esame?“

Ar mes iš tikrųjų esame?

Žiūrovams kalbate ne žodžiais, bet judesiais, gestais, mimikomis – savo kūnu, kuris transformuojasi iš paviršiaus į pačią gelmę, virsta atvira, jautria žaizda. Juk nieko nėra labiau pažeidžiamo nei žmogaus oda. Pritartumėte ar oponuotumėte pastangoms lyginti Jūsų meną su prancūzų avangardisto, teatralo Antonino Artaud‘o kūryba? Kiek Jūsų vaidybai artimas postmodernisto Gilles‘o Deleuze‘o „kūno be organų“ konceptas?

Jei gersi savo kraują – sau nepadėsi, bet jei savo krauju pagirdysi ištroškusį – gal ir padėsi jam.

Jums pavyksta valdyti žiūrovų juslinį suvokimą. Idėjas įkūnijate ne tik šokiu, bet ir garsiniu vaizdu, kuris perbėga žiūrovams per odą šiurpuliukais, kai geležis džeržgia susilietusi su asfaltu, samčiai atlieka būgno lazdelių funkciją ir etc. Iš kur išmokote tokių paveikumo triukų, ar jie Jums kyla spontaniškai, improvizuojant publikai? Kiek šiame procese dalyvauja Jūsų racionalus mąstymas? Ar viršenybę teikiate intuityvumui?

Viskas yra bangos. Ugnis, vanduo, žemė skleidžia bangas. Žmogaus širdis, smegenys skleidžia bangas. Vienos bangos ardo, kitos – padeda, trečios – laiko, ketvirtos – neša. Nesuprantu žodžio improvizacija. Suprantu – valdomą ramybę ir valdomą šėlsmą.

Koks Jūsų santykis su estetika? Kas yra grožis, bjaurumas? Ar įmanoma šias sąvokas teoriškai visuotinai apibrėžti?

Ar gražus žmogus be kūno?

Kaip pakomentuotumėte filosofo Imanuelio Kanto žodžius apie vaizduotę, kad ji, tai žmogaus sielos gelmėse paslėptas menas? Koks, Jūsų požiūriu, vaizduotės, intelekto ir proto santykis?

Nežinau, ar vaizduotė padės žmogui mirti. Žmogaus dvasia skleidžia bangas. Vienų žmonių dvasios bangos atsimuša nuo Visatos bangų, o kitų – susilieja.

Man Jūsų spektaklis pasirodė ypatingai filosofiškai konceptualus, dekonstruojantis nūdieną, ardantis, netelpantis į tradicines ribas, susiliečiantis su archaiškumu. Esate režisierius ir aktorius kartu, menininkas ir mąstytojas drauge, vienu žodžiu – šiuolaikinis šamanas. Todėl norėčiau pasiteirauti, koks Jūsų santykis su filosofija? Kaip apibrėžtumėte filosofijos sampratą ir jos funkcijas? Taip pat dar prašyčiau trumpai papasakoti apie save, jūsų įkurtą nepriklausomą teatrą „Gliukai“. Galbūt ištartumėte mūsų skaitytojams, kokią išmintingą tezę, kuri įkvepia Jus gyventi ir kurti?

Nesuprantu žodžių – konceptas ir kontekstas. O filosofija yra nežinomų raktininkų gildijos paslaptys, nežinomoms durims rakinti. O gliukai yra, arba jų nėra, ir su manimi jie nieko bendro neturi. Sutikai Budą – užmušk Budą. ŠTAI IR VISKAS.

Klausimus uždavė Živilė Filmanavičiūtė, 2016.07.12

Nuotraukos autorius Paulius Sadauskas, Beno Šarkos puslapis

Beno Šarkos monospektaklis „Kiaurai“

Share Button
Share