Santuoka
P(rotas). Na, o žmonos? Ar kartkarčiais tavęs nedžiugina mintis apie gražią, skaisčią, klusnią, išsilavinusią žmoną, arba tokią, kurią pats galėtum lengvai išmokyti, be to, su tokiu kraičiu, kad ji netaptų našta tau (nes tu niekini turtus), skiriančiam savo laiką apmąstymams, juolab jei tikėtum ir būtum tikras, kad nepatirsi iš jos nieko nemalonaus?
A9ugustinas). Kad ir kaip norėtum ją nuspalvinti bei apdovanoti visokiomis dorybėmis, vis tiek esu nusprendęs, kad nieko nereikia vengti taip, kaip suartėjimo su moterimi. Jaučiu, kad nėra nieko, kas vyrišką dvasią iš tvirtybės aukštumų nublokštų žemiau negu moters vilionės ir kūnų sąlytis, be kurio negalima turėti žmonos. Tad jei rūpintis vaikais yra viena išminčiaus pareigų (ko dar nežinau), tai kas sugula su moterimi šito vardan, tas gali man pasirodyti stebėtinas, bet jokiu būdu ne sektinas. Juk išbandyti tai daug pavojingiau už galimybę išbandyti. Todėl, manau, pakankamai teisingai ir naudingai savo sielos laisvei įsakiau sau netrokšti, neieškoti ir nevesti žmonos.
P. Dabar neklausiu, ką nusprendei, bet klausiu, ar vis tebekovoji, ar jau nugalėjai šią aistrą. Juk kalbama apie tavo akių sveikatą.
A. Aš nieko tokio visiškai neieškau, nieko netrokštu; net su siaubu ir panieka prisimenu šiuos dalykus. Ko tu dar nori? O tokia kilni mano nuostata tvirtėja diena iš dienos. Juk juo labiau auga viltis pamatyti grožį, kurio didžiai trokštu, juo labiau į jį atsigręžia visa mano meilė ir siekis.
[Aurelijus Augustinas. Pokalbiai su savimi]
Naujausi komentarai