Pastovumas

Pastovumas, pasirodantis pirminiame pėdsake kaip reali laikinė ateitį pabrėžianti seka, atsiskleidžia per įvairias ideologijas. Viena iš jų yra „amžinasis gyvenimas“ pasitelkiant cheminį, biologinį, medicininį progresą, vedantį į nuolatinę pažangą, kuri galiausiai pasieks tą lygį, kai dings visi žmonijos negalavimai, ligos ir žmogus gyvens amžinai – amžinas pastovumas, pastovūs fenomenai, „įgyvendinantys“ tuščią modernių Vakarų pastovumą. Pilna ir kitų utopijų: jos tarsi pastovūs švyturiai, vedantys į revoliucijas neišvengiamais ir nekintančiais „dialektikos“, „materializmo“, „grynos rasės“ ar sugrįžimo į „prarastąjį rojų“ dėsniais. Visi šie fenomenai atveria gyvenamą pastovumą ir yra lygiai taip pat tušti. Turbūt nebereikia kartoti Nagardžunos argumentų apie laiką ir priežastingumą. Įdomu pastebėti, kad pirminio suvokimo kaip srauto neatveria pirminis pėdsakas – pastovi modernių Vakarų laiko seka, todėl pavyzdžiui reikia skolintis iš kitų gyvenamųjų pasaulių: Benjamino Lee Whorfo straipsnis apie hopių kalbą ir civilizaciją, Carlo Gustavo Jungo įvadas į Richardo Vilhelmo I Chingo vertimą, tradicinė kinų tapybos filosofija, senieji majų tekstai apie radikalų lūžį – pasaulio pabaigą arba senieji Vidurinių Rytų tekstai, kalbantys apie „dienų pabaigą“. Visi šie fenomenai yra pasyviai gyvenami ir, kaip pirmapradis antplūdis, išgyvenamas srauto aspektu, atkuria srauto suvokimą. Tai paaiškina banalių „naujųjų religijų“ populiarumą, nes visos šios religijos anaiptol nėra naujos – jos ieško „aukščiausios tikrovės“ „senuosiuose“ pasauliuose. Ir šitie „senieji pasauliai“ lengvai prieinami vakariečiams. Pagaliau net ir susitikimą su dzenu buvo ir yra siekiama panaudoti užpildant tuščio pastovumo suvokimą pirminiais dzeno pėdsakais, atskleidžiančiais, kad „viskas kinta“, ir vedančiais į pirmapradį tėkmės suvokimą. „Rytų ramybė“, skilndanti iš medituojančių dzenbudistų atvaizdų, medituojantis Buda ir bodhisatvos užmerktomis akimis, o jei atvertomis – tai tarsi į nieką nežiūrinčiomis, atrodytų, siūlo visišką pasyviai gyvenamą pastovumą. Vakariečio supratimu, jei nėra jokio „veiksmo“ – nėra ir jokios tėkmės. Popmuzika ar sunkusis rokas, trankių garsų srautas baruose ir klubuose, perrėžiantis naktines miesto erdves tokia jėga, kad, regis, ir mirusieji gali prisikelti iš kapų, – kaip galėtų kas nors pasakyti, kad Vakarai nužymi pastovumą, o Rytų dzenas yra tėkmė?

[Mickūnas A. Per fenomenologiją į dzenbudizmą. Vilnius: Baltos lankos. 2012. P.174, 175]