Kuris žmogus buvo laisvas?

Kartą Sokratas slampinėjo Atėnų gatvėmis ieškodamas aukos, su kuria galėtų aptarti naujienas, praėjusią naktį jam pašnibždėtas jo plepio demono. Ir kaip nustebo Atėnų gylys išgirdęs, kad jį kažkas šaukia vardu. Atsisukęs išvydo žmogų, apsirengusį neregėtais drabužiais, ir nusprendė, kad tai svetimšalis; ne tik dėl drabužių, bet ir dėl to, kad anas nepabūgo šnekėtis su juo – Sokratu. Iš tikrųjų tai buvo persas, atvykęs į Atėnus prekiauti, bet pakliuvęs į keblią padėtį. Kažkoks Nikomachas pasiūlęs jam pirkti keturis vergus, pasižyminčius labai dideliu protu, išsimokslinusius ir net, kaip buvo šnekama, išmintingus. Tačiau vergų šeimininkas, ketindamas parodyti jų mokytumą ir nulupti kuo didesnę kainą, sugalvojęs gudrybę: šalia vergų pasodinęs laisvąjį ir leidęs visiems užduoti tik po vieną klausimą. Jeigu iš atsakymų pirklys teisingai atspėsiąs, kuris iš penkių esąs laisvasis, o kurie – vergai, galėsiąs imti vergus beveik dykai, o jeigu ne, turėsiąs mokėti didelius pinigus. Vergai – ne tik mokyti (kaip šnekama), bet ir gražūs, o jis pats, svetimšalis, esąs aistringas vyriškojo grožio gerbėjas. Štai jis ir prašąs Sokrato pagelbėti žadėdamas dosniai atsilyginti. Žinia, Sokratas sutiko, ir ne dėl atlyginimo, o iš neturėjimo ką veikti. Prisiartinęs prie penkių vyrų, sėdėjusių portiko pavėsyje, jis prabilo taip: „Vakar buvo žemės drebėjimas ir sugriovė Atėnės šventyklą. Kas ją atstatys, kas iškals naują dievų altorių, kad nekristų ant mūsų galvų nemirtingųjų rūstybė? Kas tai padarys?“ Pirmasis atsakė : „Dievas“. Antrasis tarė: „Imperatorius“. Trečiasis sumurmėjo: „Valstybė“. Ketvirtasis šnipštelėjo: „Mokslas“. Penktasis atsakė: „Aš“.

A. Šliogeris. Būtis ir pasaulis. Vilnius: Mintis. 1990. P. 193, 194