Daktaro ir ligonio pokalbis apie kančias

© Bettmann/CORBIS

– Gera dabar būtų pasivažinėti brikele kur nors už miesto, – tarė Ivanas Dmitričius, trindamas savo raudonas akis, tartum pro miegus, – paskui grįžti namo į šiltą, jaukų kabinetą ir… ir pas padorų daktarą pasigydyt nuo galvos skaudėjimo… Seniai jau aš nebegyvenau kaip žmogus. O čia šlykštu! Nepakenčiamai šlykštu! […]

– Tarp šilto, jaukaus kabineto ir tos palatos nėra jokio skirtumo, – tarėAndrėjus Jefimyčius. – Žmogaus ramybė ir pasitenkinimas ne už jo, o jame pačiame.
– Kaip tai?
– Paprastai žmogus gero ar blogo ieško tik išorėje, būtent, brikelėje ar kabinete, o mąstantis – pats savyje.
– Eikite, skelbkite tą filosofiją Graikijoje, kur šilta ir kvepia apelsinais, o čia jai netinka klimatas […] Diogenui nereikėjo kabineto ir šiltos patalpos; ten ir be to karšta. Gulėk sau statinėje ir valgyk apelsinus ir alyvas. O būtų tekę jam Rusijoje gyventi, tai jis ne tik kad gruodį, o gegužę būtų pasiprašęs į kambarį. Tikrai susirietęs būtų nuo šalčio.
– Ne. Šalčio, kaip ir apskritai visokio skausmo, galima nejausti. Markas Aurelijus pasakė: „Skausmas yra gyvas skausmo įsivaizdavimas: pasistenk tą įsivaizdavimą pakeisti, atmesk jį, liaukis skundęsis, ir skausmas dings.” Tai tiesa. Išminčius ar šiaip jau galvojantis, mąslus žmogus skiriasi kaip tik tuo, kad niekina kentėjimą; jis visada patenkintas ir niekuo nesistebi.
– Vadinasi, aš esu idiotas, todėl kad aš kenčiu, esu nepatenkintas ir stebiuosi žmonių niekšybėmis.
– Čia jūs be reikalo. Jeigu jūs dažniau mąstysite, tai suprasite, kaip menka visa toji išorė, kuri mus jaudina. Reikia stengtis išmanyti gyvenimą, o jame – tikrasis gėris.
– Išmanyti […] Išorė, vidus… Atsiprašau, aš to nesuprantu. Aš tik žinau […] kad Dievas sukūrė mane iš šilto kraujo ir nervų, taigi! O organiškas audinys, jei tik jis gyvybingas, turi reaguoti į visus erzinimus. Ir aš reaguoju! Į skausmą aš atsiliepiu šauksmu ir ašaromis, į niekšybę – pasipiktinimu, į šlykštybę – pasibjaurėjimu. Mano manymu, tai kaip tik ir yra gyvenimas. Kuo žemesnis organizmas, tuo jis nejautresnis ir tuo silpniau atsiliepia į erzinimus, ir kuo aukštesnis – tuo jis pagaulesnis ir energingiau reaguoja į tikrovę. Kaip to nežinoti? Daktaras, o nežino tokių niekų! Jei nori niekinti skausmą, būti visada patenkintas ir niekuo nesistebėti, turi pasiekti štai tokią būseną, – ir Ivanas Dmitričius parodė į storą, taukais aptekusį mužiką, – arba tiek užsigrūdinti kančiomis, kad jų visai nejaustum, tai yra, kitaip tariant, kad paliautum gyvenęs […].

– Sakykim, kad žmogaus ramybė ir pasitenkinimas glūdi ne išorėje, bet jame pačiame […] reikia niekinti kančias ir niekuo nesistebėti. Bet kuo remdamasis jūs tai skelbiate? Jūs išminčius? Filosofas?
– Ne, aš ne filosofas, bet skelbti tai privalo kiekvienas, nes tai protinga.
– Ne, aš noriu žinoti, kodėl jūs tokiuose dalykuose, kaip mąstymas, kančių niekinimas ir kitkas, laikote save kompetentingu? Argi jūs kada nors kentėjote? Ar turite supratimo apie kančias? Dovanokite: ar jus vaikystėje lupo? […] Per visą gyvenimą prie jūsų niekas piršto neprikišo, niekas jūsų negąsdino, neujo; jūs sveikas kaip jautis. Augote jūs po tėvo sparneliu, mokėtės jo lėšomis […] Daugiau kaip dvidešimt metų jūs gyvenote nemokamam bute su kuru, su šviesa, su tarnaite, turėdamas, be to, teisę dirbti, kaip ir kiek jums patinka, nors ir nieko neveikti. Iš prigimties jūs esate žmogus tingus, trapus ir todėl stengiatės sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad niekas jums galvos nekvaršintų ir nejudintų iš vietos […] sėdėjote šilumoj ir tyliai krovėte pinigėlius, knygeles skaitinėjote, smaginotės samprotavimais apie visokias kilnias nesąmones ir […] maukėt degtinę. Vienu žodžiu, gyvenimo jūs nematėte, visiškai jo nepažįstate, o su tikrove tik teoriškai esate susipažinęs. O kančią jūs niekinate ir niekuo nesistebit dėl labai paprastos priežasties: tuštybių tuštybė, išorinė ir vidinė panieka gyvenimui, kančioms ir mirčiai, permanymas, tikrasis gėris, – vis tai yra filosofija, tinkamiausia […] drimbai.

Ištrauka: Antonas Čechovas (2014). „Palata nr.6”. Vilnius: Baltos lankos. 42-46 p.