Yra geras kinas ir yra blogas kinas

Kadras iš filmo „Rumba” (2008), rež. Dominique Abel ir Fiona Gordon

Žemiau išvardinti filmai yra labai įvairūs – skirtingo žanro ir ne vieno laikmečio, tikriausiai daugelio jūsų jau matyti, ir ne po vieną kartą, bet pasižymintys viena juos apjungiančia perspektyva – filosofiniu aspektu.

Pateiktas sąrašas nėra nepajudinamas statiškas geriausių filmų antstatas, o subjektyvus žvilgsnis į Ekraną:

1. Italų neorealisto Vittorio De Sicos filmas „Dviračių vagys“ (Ladri di biciclette, 1948) – tai grynojo, švaraus kino pavyzdys, tarsi jokio filmo filme ir nebūtų, kaip rašo kino teoretikas analitikas Andre Bazenas.

2. Filosofinės Sartre‘o pjesės ekranizacija: Vittorio De Sica „Altonos atsiskyrėliai“ (Sequestrati diAltona, I, 1962). Vaidina legendinė moteris Sophia Loren, kuriai dabar jau 82-ieji metai.

3. Švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano filmas „Verksmai ir šnabždesiai“ (Cries and Whispers/ Viskningar och rop, 1972) parodo žmonių laikyseną ribinių gyvenimo situacijų akivaizdoje – ligos ir mirties. Perspėjimas – filmas ypatingai sunkus, todėl jautriesiems nerekomenduotinas.

4. Ne, šį kartą ne legendiniai A. Tarkovskio „Andrejus Rubliovas“ (Андрей Рублев, 1966 m), „Stalkeris“ (Сталкер, 1979), „Aukojimas“ (Жертвоприношение, 1986) ar kiti jo filmai, o „Soliaris“ (Солярис, 1972) – sukurtas pagal Stanislawo Lemo to paties pavadinimo knygą. Mūsų lietuvių filosofas Arvydas Šliogeris savo sukurtam žodžiui filotopija iliustruoti pasitelkia šį filmą. Aktorius Donatas Banionis po šio filmo tampa žvaigžde.

5. Wimo Wenderso filmas „Alisa miestuose“ (Alice in den Städten, 1973), kuriame atskleistos nuolatinės žmogaus tapatybės paieškos, tvyro nerimas, nesaugumas ir susvetimėjimo  jausmas.

6. Režisieriaus P. Passolini’o skandalingas, rėkiantis ir draskantis filmas „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ (Salo, or the 120 Days of Sodom, 1975). Šiame filme nerasite jokios užuominos apie dvasingumą. Kaip „Linksmajame moksle“ Nietzsche tarė: „Dievas mirė“, filme peržengiamos visos nužymėtos ribos.

7. Romano Polankio filmas „Nuomininkas“ (The Tenant, 1976 m.) susišaukia su Parmenido suformuotu tapatybės dėsniu: „Niekada negalima priversti, kad kas nors būtų tuo, kuo jis nėra“.

8. Nonkonformistų ir maištininkų mylimas Miloš‘o Forman‘o filmas „Skrydis virš gegutės lizdo“ (1975), sukurtas pagal to paties pavadinimo Ken‘o Kesey romaną. Filmuotas tikroje veikiančioje klinikoje. Aktoriai, neturėję buvimo gydykloje patirties, keletą savaičių praleido ligoninėje, kur ne tik repetavo, bet ir gyveno, laikydamiesi priimtų nuostatų.

9. Lietuvių kino klasika: 1978 m. sukurtas to meto šedevras „Riešutų duona“ – režisieriaus Arūno Žebrūno filmas pagal Sauliaus Šaltenio to paties pavadinimo apysaką.

10. Agnès Varda filmas „Bastūnė“ („Sans toit ni loi“, 1985) – apie merginos likimą, laisvanoriškai pasitraukusios klajoklės gyvenimo būdą ir laisvę nuo bendruomenės, išėjimą už visuomenės ribų, jos primetamų normų, taisyklių, įsipareigojimų, bet kokios socialinės padėties atmetimą.

11. Senasis konfrontacinis amerikiečių MTV animacinis serialas Daria kupinas masinės socialinės kultūros ženklų, tinkančių ir šiai mūsų dienai.

12. Wimo Wenderso filmas „Dangus virš Berlyno“ (Der Himmel über Berlin, 1987) – tai istorija iš angelų perspektyvos, juodai baltus kadrus kartais keičia spalvoti, kai nemirtingieji patiria ką nors žmogiško.

13. Britų režisieriaus Jarmano sukurtas filmas „Wittgensteinas“ (1993), kuriame įtikinamai atskleistas filosofo įvaizdis, jo gyvenimo reiškinys su visomis laimėmis ir baimėmis, vidiniais pakilimais ir nuosmukiais, paverstas tikru kino meno kūriniu. Filme sugebama parodyti net, kad logika gali būti ne tik mokslu, bet ir menu.

14. Amerikiečių režisierius Michel Gondry filmas „Jausmų galia“ (2004). Originalus filmo pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą skambėtų kitaip – „Amžinasis grynojo proto švytėjimas“ („Enternal Sunshine of the Spotless Mind“), kuris susijęs su filme cituojamu Aleksandro Popo – garsaus 18 a. Anglijos poeto – posmu:

„Koks nuostabus nekaltųjų mergelių likimas!
Pasaulis pamirštas, pasaulio pamirštos jos.
Grynasis protas spinduliuos amžinai!
Kiekviena malda priimta – kiekviena paslaptis įminta…“

(How happy is the blameless vestal’s lot!
The world forgetting, by the world forgot.
Eternal sunshine of the spotless mind!
Each pray’r accepted, and each wish resign’d…)

15. Žaismingas, muzikalus, vaikiškas ir liūdnas rusų režisierės Annos Melikjan filmas „Undinė“ (Русалка, 2007).

16. Viktoro Pelevino kultinės knygos „Generation P“ (Generation П, 2011) ekranizacija, kurioje režisierius Viktoras Ginzburgas apjungia ir komediją, ir tragediją, ir filosofinę dramą, ir politinį trilerį.

17. Bendras Fionos Gordon, Dominique Abel‘io, Bruno Romy filmas „Fėja“ (La Fee, 2011) įkvėptas Charlie Chaplino kino.

18. Filme „Melancholija“ (Melancholia, 2011) Larsas von Trieras paradoksaliai apverčia situaciją – apokaliptinė panika užklumpa „sveikuosius“, visuomenėje taip vadinamus normaliuosius asmenis, o pagrindinė veikėja, pradžioje sirgusi depresija, vėliau išlaiko ramybę ir tvirtumą.

19. Brangiausias nepriklausomų kūrėjų filmas visoje kino istorijoje, kurio biudžetas siekė 100 milijonų dolerių – Wachowskių filmas „Debesų žemėlapis“ (Cloud Atlas, 2012). Apie tai, kaip atskira tai, kas yra žmonių gyvenimuose, istoriniuose laikotarpiuose, susiveda į visą apimančią visumą.

20. Amerikiečių ir britų kino režisieriaus Terry Gilliam filmas „Teorema zero“ (The Zero Theorem, 2013). Jei filmo pradžioje pagrindinis veikėjas Qohen’as teigė, kad „Mes dažniausiai visur vieni“, tai pabaigoje taria: „Mes visada vieni, bet ne vieniši. Esame dalis neuro sistemos“.

21. Graikų kino režisierius Giorgoso Lanthimos laki vaizduotė juostoje „Omaras“ (The Lobster, 2014) pateikia šiuolaikinėje visuomenėje galiojančių normų kritiką.

22. Švedų kino režisieriaus Roy’aus Anderssono filmas „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence, 2014), kuriame n kartų išgirsime tuštumą pasiejantį garsą – mandagią, bet iki koktumo nuvalkiotą frazę: „Džiaugiuosi, kad tau sekasi gerai“.

23. Nuri Bilge Ceylan filmas „Žiemos miegas“ (Kış Uykusu, 2014) – apie žmonių tarpusavio santykius, egzistencinę ir kūrybinę žmogaus krizę.

24. Režisierės Annos Melikjan juosta „Žvaigždė“ (Zvezda, 2015), kurioje kūno kultas pateikiamas kaip laimės formulės fiasko. Vaidina lietuvių aktorė Severija Janušauskaitė.

25. Vasilijaus Sigarevo filmas „Ozo šalis“ (Страна Оз, 2015) – atrasite sąsajas su rusų filosofo Vladimiro Solovjovo apmąstymais apie gyvenimo prasmę ir meilę.

Sąrašą galite papildyti, pasidalindami įsimintiniausiais Jums filmais.

Sudarė: Živilė Filmanavičiūtė, 2016.02.12