Oskaras Milašius apie Mozartą

Asociatyvi iliustracija: Josep Molina Secall / Unsplash.

Brangioji drauge,

Be galo dėkoju už malonų laišką ir kartu atsiųstą kvietimą. Tikrai būtų labai džiugu ateinantį šeštadienį drauge su Jumis klausyti subtilių ir gilių Mozarto kūrinių; sakau: išties gilių, nes Mozarto mintis – muzikinis ezoteriškiausių XVIII amžiaus mokymų atspindys – man vis labiau atrodo kaip lengvu žaižaruojančiu šydu pridengtas vienas didžiausių žmonijos paminklų!

Ištikimiausi Mozarto, kaip, beje, ir Wagnerio, garbintojai niekada jo iki galo nesuprato; jie mato ir jaučia vien lengvąją humoristinę pusę. Mozarto šypsena man visada primena Platono ir graikų pašvęstųjų šypseną, o jo stebuklinga linksmybė yra tarsi gailestingas šydas, pridengiantis gilų mūsų planetos bjaurumo ir niekšiškumo pažinimą. Mozartas, užuot buvęs šviesus ir lengvas autorius, kaip mėgsta sakyti jo neišmanėliai draugai, iš tikrųjų yra vienas paslaptingiausių protų šiame pasaulyje. Tikiuosi išgirsti keletą nuostabių Don Žuano serenadų.

Laiškas poniai Vogt

Trečiadienis
[Paryžius, pašto antspaudas:
1925 m. gruodžio 9 d.]

Oskaras Milašius „Laiškai“. Leidykla „Žara“: Vilnius. 2020, 142 p.