Mirtis

Tada prabilo Almitra: „Dabar mes norėtume paklausti apie Mirtį.“

Ir jis pasakė:

„Jūs norit sužinoti mirties paslaptį.

Bet kaip jūs ją rasit, jei ne gyvenimo širdy ieškosit?

Pelėda, kuri nakties užrištom akim neregi dienos, negali atskleisti šviesos paslapties.

Jei jūs iš tiesų norit įžvelgti mirties dvasią, plačiai atverkit širdį gyvenimo kūnui.

Nes gyvenimas ir mirtis vieningi, kaip vieningos upė ir jūra.

Jūsų vilčių ir troškimų gelmėse glūdi tylus žinojimas apie anapus;

Ir lyg po sniegu miegančios sėklos jūsų širdys sapnuoja pavasarį.

Pasitikėkit sapnais, nes juose slypi vartai į amžinybę.

Jūsų mirties baimė tėra virpulys piemens, stovinčio priešais karalių, kuris netrukus pagerbdamas uždės jam ant peties ranką.

Argi piemuo virpėdamas nesidžiaugia, kad nešios karaliaus prisilietimo žymę?

Ir vis dėlto argi jis nesuvokia virpulio dar aiškiau?

Nes ką gi reiškia mirti, jei ne atsistoti nuogam vėjyje ir ištirpti saulėje?

Ir ką reiškia liautis kvėpavus, jei ne išvaduoti kvapą iš neramių potvynių ir atoslūgių, kad jis pakiltų, išplistų ir nekliudomas ieškotų Dievo?

Tik tada, kai atsigersit iš tylos upės, jūs iš tikrųjų uždainuosit.

Ir tik pasiekę viršukalnę pradėsit kopti.

Ir kai žemė pareikalaus jūsų kūno, tik tada sušoksit tikrą šokį.“

[Gibran K. Pranašas. Pranašo sodas. Kaunas: Trigrama. 2008. P. 89,90]