Malonumas

Tada atsiskyrėlis, apsilankąs mieste kartą per metus, išėjo į priekį ir prašneko: Sakyk mums, kas yra Malonumas?“
Ir jisai prakalbo:
„Malonumas – laisvės daina,
Bet ne laisvė.
Tai jūsų troškimų žydėjimas,
Bet ne jų vaisius.
Tai giluma, kviečianti į aukštumą,
Bet ne pati gelmė ir ne pati viršūnė.
Tai belaisvis, skleidžiantis sparnus,
Bet ne apglėbta erdvė.
Taip, tikra tiesa, kad malonumas – laisvės daina.
Ir aš mielai klausyčiau jūsų iš visos širdies ją dainuojančių; tik nenoriu, kad dainuodami netektumėt širdies.

Kai kurie jūsų jaunuoliai ieško malonumo, tartum malonumas būtų viskas, ir juos už tai teisia ir bara.
Aš jų nei teisčiau, nei barčiau. Tegu ieško.
Nes jie atras malonumą, bet ne vien jį;
Septynias seseris jis turi, ir net pati mažiausia iš jų šaunesnė už malonumą.
Argi nesat girdėję apie žmogų, kuris žemėje ieško šaknų, o rado lobį?

O kai kurie jūsų vyresnieji prisimena malonumus gailėdamiesi – tartum nuodėmes, padarytas apgirtus.
Tačiau gailėtis – protą temdyti, o ne drausminti.Jie turėtų prisiminti malonumus dėkingi, tartum atmindami vasaros derlių.
Na, bet jei juos paguodžia gailestis, tegu pasiguodžia.

Ir yra jūsų draugėje tokių, kurie nei jauni, kad malonumų ieškotų, nei seni, kad juos minėtų;
Bijodami ir ieškoti, ir prisiminti, jie vengia visų malonumų, kad tik neapleistų dvasios ar jos neįžeistų.
Tačiau net susilaikymas teikia jiems malonumo.
Taip ir jie randa lobį, nors, drebančiom rankom kasinėdami žemę, ieško tik šaknų.
Tačiau pasakykit man, kas gali įžeisti dvasią?
Argi lakštingala įžeis nakties tylą arba jonvabalis – žvaigždes?
Argi jūsų liepsna arba dūmai – sunkenybė vėjui?
Nejaugi manot, jog dvasia – ramus tvenkinys, kurį galit sudrumsti lazda?

Atsisakydami malonumo, dažnai jūs tik slepiat troškimą savo esybės kertėse.
Kas žino, gal tai, ko tarsi nepaisoma šiandieną, laukia rytojaus?
Net jūsų kūnas žino, kas yra įgimta bei ką teisėtai turi įgyti, ir jo neapgausi.
Jūsų kūnas – jūsų sielos arfa.
Ir nuo jūsų priklauso, ar iš jos gims švelni muzika, ar nedarnūs garsai.

Ir štai širdy jūs klausiat: „Kaip mums atskirti, kuo malonumas geras ir kuo blogas?“
Eikit į savo laukus bei sodus ir patirsit, jog bitei malonu iš gėlių rinkti medų,
Bet ir gėlei malonu atiduoti jį bitei.
Nes bitei gėlė – gyvenimo šaltinis,
O gėlei bitė – meilės pranašautoja,
Ir abiem – bitei ir gėlei – teikti ir priimti malonumą yra poreikis ir ekstazė.

Orfaleso žmonės, atsiduokit savo malonumams kaip gėlės ir bitės.“
[Gibran K. Pranašas. Pranašo sodas. Kaunas: Trigrama. 2008. P. 79-81]