Skirtumų filosofo Gilles Deleuze‘o stilius

Gilles Deleuze‘as (1925-1995) – prancūzų filosofinės scenos autsaideris, visiškai abejingas mokytojo-mokinio santykiui. Vakarų šalyse (tame tarpe ir Lietuvoje) drauge su Foucault, Derrida labiausiai cituojamas šiuolaikinis prancūzų mąstytojas. Deleuze‘o logika – neimituojamumo logika, kai mintys – radikaliai horizontalios. Todėl ir nekeista, kad Deleuze‘as neturi (arba mažai turi) imitatorių.

Horizontalumo ar vertikalumo (arba jų variacijos) – tai terminai, kuriais gali būti paaiškinama struktūra. [Deleuze‘o konceptas rizoma taip pat žadina horizontalumą.]

Anot jo, filosofas, kuris mąsto ir kuris kuria įvykį mintyse, atsiriboja nuo filosofijos istorijos ir taip įžengia į dykumą (Nietzsche‘s žodžiais tariant). Radikalus horizontalumas nesuteikia tvarkos visiems vienu lygmeniu, bet suteikia skirtumų nestabilumą. Todėl tampa radikalaus skirtumo kvazi-tvarka. Horizontalioji mintis apeina (ne prieštarauja!) vertikalią, kasdienišką, o jei norite, ir biurokratinės hierarchijos mintį.

Pats Deleuze‘as save laiko filosofu ir net dirba su filosofijos istorijos pateikta medžiaga. Būti filosofu jam reiškia sieti save su kitų filosofų darbais. [ Deleuze‘ui – tai Spinoza, Proustas, Leibnizas, Lewis Caroll. Vienas iš tokių filosofų jam yra ir Nietzsche, užsiiminėjantis genealogija, kurios tikslas iškelti į duotąjį momentą protėvius, siekiant nuo jų atsiriboti, t. y. pozityviai nutolti, naujai vertinant juos.]

Taigi, vertinti reiškia atsitraukti, o atsitraukimas – tai skirtumo elementas. Objektas, prieš kurį yra nusistatęs skirtumų filosofas, yra „hierarchija jėgų“ arba intensyvumų, kurie ją išreiškia. Jėgų hierarchija yra objekto vertė. Subjektas ir objektas yra problematiškos kategorijos, nes jos metafizinės ir yra vertikaliosios filosofijos kategorijos.

Vertikaliosios filosofijos aspektas – atskirti konceptų tiesas nuo realybės, kuria jos remiasi. Todėl, anot Platono, „gėrio“ supratimas ir skiriasi nuo bet kokios materialaus gėrio apraiškos.

Manoma, kad įsivaizduojamas pasaulis atskirtas ir skiriasi nuo realybės.

Anot Deleuze‘o, Nietzsche išvengė tokio atskyrimo. Jam gėris ir blogis yra vertės ir jam nėra jokio objektyvaus gėrio, yra tik subjektyvios vertės. Dar griežčiau – yra vien tik vertės! Vertės kaip skirtumai. Įsivaizduojamas subjektyvus pasaulis – vienintelis egzistuojantis pasaulis. Tokiu būdu, Nietzsche sugriauna vertikaliąją objektyvios tiesos ašį vardan horizontalios verčių ašies. O Deleuze‘ą tai vilioja, nes taip atsiveria kūrybingumas ir net poetinės formos keliai. Nietzsche – didis stilistas. O jo filosofija – tai pats stiliaus nesaikingumas.

Deleuze‘as pažymi, kad didieji filosofai visada buvo puikūs stilistai. Stilius patvirtina skirtumų filosofo prigimtį. Stilius filosofiją paverčia praktika ta prasme, kad nėra jokio transcendento, jokio filosofijos subjekto anapus ar virš savos filosofijos, kaip nėra ir atlikėjo atskiro nuo savo veiksmų, arba jokios priežasties atskirtos nuo pasekmės.

„Subjektas“, „atlikėjas“, „priežastis“ – metafizinės vertikaliosios filosofijos sąvokos. Ši ašis įkūnija tai, kas santykiškai nekintama, kai tuo tarpu horizontalioji ašis nuolat juda.

Bendrame darbe su Felixu Guattari horizontalumo principas tampa labai akivaizdus Freudo ir psichoanalizės kritikoje. Anot Deleuze’o ir Guattari, Freudo Edipo komplekso teorija pateikia hierarchinės ir „medinės“ minties dominavimo patvirtinimą. Edipo principas neišvengiamai veda prie įvykio pradžios, arba traumos, sąvokos. Anti-Edipo autoriai vertina ją kaip labai reduktyvią. „Tėvo principą“ – pradžios, kaip identiteto, principą jie griežtai atmeta. Jiems nėra skirtumo tarp individualaus, kurį apibrėžia troškimas, ir kolektyvinio, kurį apibrėžia įstatymai. Veikiau tėra tik socialinis troškimas. Todėl troškimas nuolat juda, sudarytas iš skirtingų, nuo situacijos priklausančių elementų. Tai panašu į mašiną. Tokie konceptai kaip troškimo mašinos ar kūnai be organų sustiprina teorijos horizontalumą. Troškimas nėra troškimas, pagrįstas trūkumu.  Troškimas  – negatyvus ir visuomet besikeičiantis. Kūnas be organų – ne organinis kūnas, bet politikos kūnas, kuris nuolat formuojasi ir deformuojasi. Kūnas be organų – tai ne kūno vaizdas ar jo projekcija, tai rizoma, be lyties ir nėra „medinis“.

Be abejonės, Deleuze‘as – vienas kūrybingiausių šiuolaikinės epochos savimonės filosofų. Panašu, kad jo filosofija daugelyje šalių užkliudė demokratijos stygas.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė pagal John Lechte „Penkiasdešimt pagrindinių šiuolaikinių mąstytojų nuo struktūralizmo iki postmodernizmo“ (Charibdė. 2001. P. 124-127)