Mąstymo vaidmuo

Apakimas yra tik negatyvioji blyksnio pusė, tik pirmasis žingsnis į filosofiją. Jis padeda suvokti kasdienio pasaulio netikrumą, bet neatsveria tikrosios būties. Todėl kad išties regėtu pačių daiktų būtį ir visiškai įeitum į filosofinę būseną, yra reikalingas antras žingsnis.

Platonas jį aprašo šitaip: «Jeigu norėtų matyti, kas ten, viršuje, jis, manau, pirmiausia turėtų priprasti. Iš pradžių jam būtų lengviausia matyti šešėlius, paskui – žmonių ir daiktų atspindžius vandenyje, o vėliau jau ir pačius daiktus; be to, jam būtų lengviau naktį pamatyti žvaigždes ir mėnulį danguje ir patį dangų, negu dienos metu – saulę ir jos šviesą.»

Šitokį pripratimą, t.y.  žmogaus įėjimą į filosofinę būseną kaip ypatinga žiūros būdą ir, svarbiausia, atvirumą pasauliui, Platonas vadina paideia. Šis graikų kalbos žodis į dabartines kalbas dažnai verčiamas kaip auklėjimas, mokymas, net švietimas ar savišvieta. Šitaip verčiant iškreipiama jo pirmapradė ir visai elementari prasmė. Juk Platonas aiškiai sako, kad paideia yra pratinimasis matyti, mąstyti matomų dalykų atranka, galėtume tarti – jų klasifikacija.

Tai reiškia, kad filosofinis pasaulio matymas nėra tiesiog spoksojimas į daiktus, o yra daiktus išskirianti, vadinasi mąstanti žiūra. Paideia yra mąstymas, įaustas į matymą, kuris be mąstymo būtų tikrojo matymo priešingybė – ne-matymas, aklumas. Toks nemąstantis, vadinasi, ir nematantis mąstymas ir yra spoksojimas.

Vadinasi, paideia įveikia dviejų tipų aklumą: apakimą, ištinkantį pirmąją blyksnio akimirką, ir spoksojimą, kuriam žmogus atsideda ištrūkęs iš slegiančios kasdienybės. Abu aklumo tipus sieja gundantis lengvumas, teikiantis poilsį ir palaimą išsivadavus nuo kasdienybės naštos. Kad išties patektume į filosofinę būseną, privalome ne tik pabėgti iš kasdienybės pasaulio, tapdami jam akli, bet ir sugrįžti į jį, užsikraudami sunkią mąstymo naštą ir tik taip išties pradėdami regėti pačių daiktų būtį. Tik tada daiktai pasirodo kaip transcendencijos (kuri mąstoma) fenomenai (kurie matomi). Kaip tik todėl pilnatviška filosofinė būsena yra mąstantis matymas ir matantis mąstymas.

[Šliogeris A. transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P.116, 117]