Nietzsche‘s genealogijos pėdsakai Foucault istorijos tyrimuose
Nietzsche parašo tekstą Apie istorijos žalą ir naudingumą gyvenimui. Jis meta iššūkį istorinio jausmo pertekliui jo laikmečio kultūroje. Jis polemizuoja su istorijos kaip grynojo mokslo samprata. Istorija turi tarnauti paties gyvenimo neistorinei galiai. Istorijos subjektas Nietzsche‘i – tik individas. Istorija jam nėra procesas. Žmonijos istorijos tikslas nėra jos pabaiga, o atsiskleidžia per tobuliausius jos atstovus. Pavienės asmenybės – tiltas, sujungiantis tapsmo srautą. Jos visos tarsi gyvena viename laike. Tam jis pasitelkia Schopenhauerio mintį: didžiosios asmenybės istorijoje yra tarsi milžinai, susišaukiantys vienas su kitu per tuščius laiko tarpus.
Istorijos mokslo perteklius, teigia Nietzsche, slopina gyvenimo instinktą. Žmogus tuomet tampa drovus, savimi nepasitikintis. Jis panyra į savo vidinį pasaulį – netvarkingą surinktų žinių sankaupą, kurios nesugeba pritaikyti gyvenime. Jis nešioja išsilavinusio žmogaus kaukę, o iš tikrųjų tampa abstrakcija ir šešėliu. Šiuolaikinis žmogus tampo su savimi daugybę žinių – akmenų. Jis tampa vaikštančia enciklopedija. O istorija turi stiprinti asmenybę, o ne slopinti. Istorija privalanti atverti ateitį, suteikti žvalumo ir energijos. Visiškai pabėgti nuo istorijos neįmanoma. Esame prikalti prie praeities. Tačiau istorija gali būti ir naudinga. Tai monumentalioji istorija. Ji įkvepia gyvenimui. Ji gali tapti ir žalinga – jei skatina beprotišką narsą ir fanatizmą. Nietzsche kritiškai vertina istoriją, kuri skatina griauti, sukelia karus, revoliucijas.
Antikvarinė istorija – skatina saugoti „mažus dalykus“, puoselėti gimtųjų namų, miesto ir giminės jausmą. Ji naudinga, bet gali tapti ir žalinga, jei viskas saugojama, tausojama vien dėl to, kad yra sena.
Nietzsche siūlo nuolatos kritiškai pervertinti praeitį. Tai kritinės istorijos nauda. Kita vertus, ši operacija gali tapti ir labai pavojinga. Jei pamiršime, kad visi esame praėjusių kartų ne tik kūrybos, bet ir klaidų, aistrų ar nusikaltimų vaisiai. Praeities pasmerkimas nereiškia išsilaisvinimo nuo savo kilmės. Sveikas gyvenimo instinktas tegali patarti, kada individui, tautai ar kultūrai mąstyti istoriškai, kada – neistoriškai. Laiku prisiminti ir laiku pamiršti.
Vattimo įžvelgia nihilizmo ištakas.
Foucault teigia, kad Nietzsche kritikuoja ne istorinį tyrimą apskritai, o vieną jo formą – Wirkliche Historie. Ši „istorikų istorija“ apsaugo save, žvelgdama į istoriją iš antlaikiškos perspektyvos. Ji pretenduoja spręsti apie viską objektyviai ir tuo postuluoja amžinos tiesos egzistavimą Nietzsche, anot Foucault, parodė, kad istorinis jausmas gali išvengti metafizikos ir neįstrigti absoliute. Istorinis jausmas turi mums užsiminti, kad mes gyvename be jokių specialių nuorodų ir pradinių koordinačių, pasimetę tarp įvykių.
Foucault Nietzsche‘s veikaluose išskiria dvi sąvokas: Ursprung ir Herkunft.
Ursprung nurodo į genezę ir kilmę, bet ieško pradinės fundamentaliosios dalykų kilmės. Ji susijusi su metafizika, nes per kilmę bandoma atsekti daiktų esmę. Nietzsche kaip genealogas atsisako tokios kilmės paieškos.
Herkunft susijusi su istorine dalykų kilme. Žvelgiant į istorinę daiktų pradžią galima pamatyti ne tapatumą, o neatitikimą, kad už kiekvienos tiesos glūdi tūkstantmetės klaidos.
Genealogija yra bandymas parodyti, kad pati istorija yra tapsmo kūnas. Socialinis sąlytis. Ji nurodo ne į tapatumą ir panašumą, o į begalybę pradų, kurie sudaro sunkiai išnarpliojamą raizginį. Genealogijos tikslas yra atskleisti, kad to, ką mes pažįstame, ar to, kas esame, pagrindas nėra nei tiesa, nei būtis, o tik įvykio eksterioriškumas.
Nietzsche‘s konstatuota Dievo mirtis ir buvo, Foucault akimis žiūrint, žmogaus mirtis.
Foucault laikysena – neigti bet kokią discipliną. Jis nenori sutapti su jokiomis tradicijomis. Jis nori, kad jo tekstai eitų į pasaulį ir savo retorinės galios dėka jį pakeistų.
Istorikai dviprasmiškai vertina Foucault darbus. Kadangi jį domina beprotybės, ligų, mokslo epistemų kaitos, bausmės, kalėjimų, seksualumo istorija. Tai žmogaus proto arba racionalumo istorija. Tai socialinė istorija arba kultūros istorija, kuria galima lyginti su Analų mokyklos istorikų veikalais. Tik kitaip nei Analų mokykla, kuri rašo apie ilgalaikes trukmes, lėtus perėjimus, Foucault mato šuoliškus pertrūkius. Šie pertrūkiai schematizuoja istoriją, jie padeda analizuoti ir suprasti idėjų galimybės sąlygas. Foucault istorija yra ir filosofija.
Foucault rašo tiesos istoriją. Ją pavadina „archeologija“. Istorija – tai skirtingų tiesos režimų – epistemų – kaita. Foucault istorijos tyrimui pritaiko iš Nietzsche‘s perimtą galios konceptą.
Archeologija susijusi su Foucault ankstyvaisiais darbais (Beprotybė ir civilizacija). Genealogija susijusi su vėlyvaisiais darbais (Disciplinuoti ir bausti).
Seksualumo istorijos III dalyje „Rūpestis savimi“ Foucault atsigręžia į subjektą, nuo kurio, gilindimasis į archeologiją ir genealogiją, jis buvo radikaliai nusisukęs.
Archeologinis Foucault projektas yra bandymas parašyti teiginių, patvirtinančių tiesos pagrįstumą, istoriją. Genealogijoje jis pakeičia tyrimo kryptį. Tiesa susieta su galia. Galios visagalybė – pamatinė genealogijos prielaida.
Nei „archeologijoje“, nei „genealogijoje“ subjektas nedalyvauja.
[Parengta pagal pagal Jūratės Baranovos paskaitas ir mokslinę monografiją „Filosofija ir literatūra/ priešpriešos, paralelės, sankirtos“]
Naujausi komentarai