VYTAUTUI KAVOLIUI: PADĖKA UŽ DRAUGYSTĘ (ALGIS MICKŪNAS)

ĮVADAS

Į pabaigą 1970-tųjų metų dešimtmečio gavau lietuviškai parašytą laiškutį iš išvis nepažįstamo ir negirdėto akademiko, Vytauto Kavolio. Tuo metu neturėjau ir nenorėjau turėti jokių sąryšiu su Lietuvos išeiviais ir nebebuvau lietuvis – net ir užmiršęs lietuvių kalbą. Po daug balados – surasti anglų-lietuvių kalbų žodyną, išsiversti laiškutį, ir supratus, kame reikalas, pamėginti į jį atsakyti. Tai buvo labai malonus, švelnus kvietimas pasirodyti Adamkaus Tabor ūkyje, Santaros/Šviesos suvažiavime – su pranešimu lietuviškai. Intriguojantis žingeidumas sugundė suraizgyti atsakymą, kuriame sutikau su kvietimu. Sunku buvo su tuo pranešimu, tai pirma, jį parašiau angliškai ir po to „išverčiau“ į lietuvišką kalbą. Visa tai mėginau nuveikti rimtai, bet be didelės „baimės“, nes man atrodė, kad pasirodžius pas lietuvius, neturės mano akademinei karjerai jokios įtakos, net nereikės įrašyti į savo akademinius nuoveikius.

Nukeliavau, nors Tabor ūkis radosi ant raizgynės mažų kelelių ir teko porą kartų pasiklysti, visgi suradau. Pilna žmonių, visi „bruzga“ lietuviškai, šiek tiek nesmagu, bet atsidūriau prie registracijos stalo ir, dar nespėjus išsižioti, išgirstu: „Tai pats tikriausiai būsi Algis Mickūnas.“  Atsisuku – mane sutinka atviras, malonus, besišypsantis veidas – „Esu Vytautas Kavolis ir dėkui, kad pasirodei pas mus.“ Ištiesiam vienas kitam ranką ir jis vėl: „Oho, kokia stipri ranka, tai tikra lietuvio artojo; žinai, kad iš išvaizdos esi tikras, genialus Lietuvos valstietis.“ Dar stipriau paspaudžiu ranką ir jis mane pristato Marijai Paškevičienei, kuri valdė visus Santaros/Šviesos praktiškus reikalus. Susitvarkau buitinius reikalus ir su Kavoliu prie alaus… Taip prasidėjo mūsų bendravimas, iš kurio išsivystė akademinė ir asmeninė draugystė – iki paskutinės jo dienos. Rita Kavolienė man kartą pašnabždėjo: Vytautas tave laiko savo geriausiu draugu.

Po mano ne per daug sklandaus lietuviško pranešimo prasiplėtė mūsų sąryšių akiratis: Kavolis mane pakvietė dalyvauti Lyginamųjų Civilizacijų konferencijose ir nuo to laiko veikėme daugelyje mokslinių suvažiavimų ir vietinių pakvietimų. Per dešimtmečius turėjau daug progų susipažinti su Kavolio kuriamomis teorijomis ir metodais, ir visada buvau nustebintas jo vešlumu ir kūrybišku objektyvumu. Jam patapus Lyginamųjų Civilizacijų bendrijos prezidentu, reikėdavo klausytis jo metinio „prezidento“ pranešimo tos bendrijos konferencijose. Pranešimai nuostabūs, vis naujos sąvokos, intriguojantys atvėrimai civilizacijų plotmių, sukeliantys ilgas diskusijas su dalyviais. Net geriausi pasaulio Lyginamųjų Civilizacijų žinovai stebėdavosi Kavolio analizių gelme. Trumpai tariant, be tokio bendravimo su Kavoliu, šis straipsnis išvis nebūtų buvęs įmanomas ir mano sąryšiai su Lietuva bei mano įsivėlimas į Lietuvos akademinį gyvenimą išvis nebūtų pasirodęs. Visa tai yra pasekmė Kavolio skatinimų ir jo tolerancijos tokio atskalūno nuo lietuvybės, kaip aš.

Bet pagerbti  Kavolį, dar galima kitaip, ir nebūtinai pakartojant jo nuopelnus, cituojant visus jo veikalus, bet tęsiant jo darbą, išvystant jo užmojų išdavas, ir, tuo būdu, praturtinant arba mažiausiai pratęsiant jo mokslinę sritį. Pastarosios dar Lietuvoje nėra – tai palyginamų civilizacijų tarpdiscipliniškos studijos, kurias Kavolis vystė sociologinėje plotmėje, paimdamas civilizaciją, kaip plačiausią bendruomenės vienetą. Tokios studijos buvo ir yra vystomos Kavolio giliai įtakotos ir vadovautos mokslinės organizacijos International Society for the Comparative Study of Civilizations, ISCSC (Tarptautinė Bendruomenė Palyginamų Civilizacijų Studijų). Svarbu pastebėti, kad, skirtingai nuo kitų sociologinių teorijų, civilizacijos sociologija negali būti laikoma, kaip „teorija“ virš civilizacijų, nes kiekviena civilizacija taip pat susideda iš įvairių bendruomenių ir kiekviena tokia bendruomenė kuria savas teorijas, nepajėgiančias peržengti savo civilizacijos ribas. Šiuo atveju, kalbant metodologiškai, tokios bendruomenių sukurtos teorijos priklauso jų civilizacijų rėmams ir praranda teisę laikyti save, kaip visuotinų visų kitų civilizacijų ir bendruomenių išaiškinimo pagrindu. Kalbant vakarietiškai, tokios teorijos priklauso „istorinei hermeneutikai“, kuri supranta „kitus“ vien iš savo dabartinių – „sinchroninių“ rėmų. Metodologiškai kalbant, pasirodo dilemos: pirma, dalis – vienos civilizacijos, vienos bendruomenės sukurta teorija, kaip tos civilizacijos dalis, negali apimti net ir savo civilizacijos, nes dalis niekada negali tapti platesnė ir pranašesnė už visumą; antra, tokia civilizacijos dalis negali būti užtenkama suprasti kitas civilizacijas ir net vienos civilizacijos pajėgumas sukurti visas kitas civilizacijas apimančią teoriją, priklauso tai civilizacijai, ir todėl negali patapti pagrindu visų civilizacijų. Todėl, nors Kavolis ir vartojo tokius žodžius, kaip „teorija“, jie nereiškė „išaiškinimą“ visų civilizacijų, bet peržiūrėjimą jų teorijų.

PER POKALBIUS

Šiame pranešime Kavolio mokslinis mąstymas bus atveriamas, pasirėmus mūsų pokalbiais, kurie tęsėsi daug metų bendraujant tik minėtoje organizacijoje ir taip pat daugelyje mūsų susitikimų, tai jo, tai mano institucijose. Kas stebėtina, tai grynas sumaišymas kultūros su civilizacija, ir, tuo atveju, sumaišymas įvairių kultūrinių priešingybių, lyg, kad jos būtų civilizacijų priešingybės arba kultūrų sutikimo, lyg, kad pastarasis būtų civilizacinis. Bet klausimas, kurį reikės spręsti, susideda iš daugialypių plotmių: kaip reikia suprasti kultūras civilizacijų rėmuose? Kaip tos kultūros sudaro takus (ne nuorodas) civilizacijų sąmonės? Ar randasi visuotinas metodas, nepriklausąs kokiai nors kultūrai, kuris įveiktų atverti tokią sąmonę? Ar galima išvengti prielaidų, kurios priklauso vienai civilizacijai, norint išsinarplioti iš teigimų, kad viena civilizacija yra matas kitų? Tokie klausimai iškyla, esant įvairių studijų, kur randasi poieškių plačiausio studijų vieneto ir neretai toks vienetas yra laikomas, kaip bendruomenė arba istorinė epocha, arba visa išaiškinanti teorija, arba suradimas žmonijos pagrindinių poreikių ir kitų. Užtenka pastebėti, kad tokie poieškiai parodo, kad civilizacijos turi įvairių bendruomenių ir kultūrų, kad bendruomenėse pasirodo daug ir dažnai nesutinkamų sąvokų, kas sudaro tęstiną bendruomenę, kad net civilizacija turi įvairių tautų, kiekvieną su savo įvairiomis ir net nesutampančiomis bendruomenėmis ir kultūromis, ir, pagaliau, kad randasi bendruomenių, kurios neturi nieko bendro. Toliau, istoriškumas nėra būtinai visuotinas, nes ne visos civilizacijos – ir jų įvairios kultūros – yra istoriškos. Taigi istoriškumas yra prielaida vienos civilizacijos, o gal net tik vienos civilizacijos vienos kultūros teiginys. Jau buvo gerai nustatyta, dar net prieš Foucault, kad istorijos tęstinumo sąvoka remiasi Vakarų modernių laikų filosofijos sukurtame gamtos laiko interpretavime, kuris skiriasi nuo žmogaus veiklos laiko, kaipo turinčio tikslinę kryptį, kuri jau gan seniai suskilo į daugybę nesiderinančių tikslų ir krypčių, ir, tuo atveju, daugybę istorijų. Toksai vienlypis, tęsiantis laikas nėra būdingas nei Indijoje, nei Kinijoje. Šiuo atveju, būtų nemandagu remtis modernių Vakarų sąvokomis, kurios yra ribotos ir negali būti pagrindu studijoms visų kitų civilizacijų. Be to, istoriškumas negali sudaryti esminio išaiškinimo ramsčio, nes modernių Vakarų galvosenoje gamtos – medžiaginiai – įvykiai turi betikslę reikiamybę, o istorija priklauso nuo žmonių tikslų ir, šiuo atveju, neturi jokios reikiamybės. Padaryti nereikiamybę pagrindu visų kitų reikiamybių, yra nesąmonė.

Kavolio raštuose ir diskusijose yra aišku, kad palyginimai neturi nieko bendro, aprašant dvi skirtingas bendruomenes, jų kultūras ir net jas persunkiančias civilizacijas – lyg, kad būtų palyginamos bulvės su agurkais; visai atvirkščiai: jei nėra tapatumo, tai skirtumai yra dviejų, vienas prie kito stovinčių dalykų. Reiškia, nesuradus tapatumų, nebus įmanoma turėti jokių palyginimų. Kadaise Japonai sakydavo, kad jie esą tokie enigmatiški, kad joks vakarietis negali jų ne tik suprasti, bet išvis su bet kuo nors palyginti. Kitaip tariant, jie atsisakė palyginimų, nes, anot jų, nebuvo įmanoma surasti jokių tapatybių. Net buvo teigiama, kad Japonai negali vartoti importuotų slidžių, nes jos netinka Japoniškam sniegui. Bet tokie egzotiški teiginiai neilgai išsilaiko, nes ir Japonų enigmatiškas Dzen Budizmas yra tęsinys ir variantas Indo-Europietiško Mahajana Budizmo, prasitęsusio per Daoizmą, ir, tuo atveju, prieinamas per „kitas tapatumo duris“. Pasirodo, kad atvėrimas kitų ir savęs neateina iš išorės, bet iš suradimo pačių civilizacijų eigose tapatumų ir skirtumų, kurie atveria visai kitokį supratimo pobūdį negu, kas buvo ir yra vadinama teorijomis. Kadangi ir pastarosios priklauso kokiai nors civilizacijai ir gal vienai iš civilizacijos kultūrų, tai ir teorijos gali patapti modusais, per kuriuos jų platesni civilizacijos rėmai, patampa prieinami. Šiuo atveju, pasirodo itin svarbus metodologinis Kavolio įnašas: ar kalbame apie teorijas, ar bendruomenės pasakas, apie dievybes, jų mamas, ar apie žmogų ir kosmosą, visos kalbos patampa lygūs būdai civilizacijos atsivėrimui. Todėl ir galima kalbėti apie tarpdiscipliniškumą, tarpkultūriškumą ir, pagaliau, apie palyginamas civilizacijas – ir visa tai „iš vidaus“. Žodžiu, reikia atverti civilizacijų „tekstuose“  įvairovę, kurioje taip pat glūdi atpažįstamos tapatybės – nors nebūtinai griežtos ir amžinos duotys. Galėtume jas pavadinti taisyklėmis, be kurių net civilizacijose rastos kultūrų nuostatos nebūtų sugaunamos. Čia dingsta Vakarų metafizinis dvilypiškumas: išorė ir vidujybė.

PAŠAUKTIEJI

Paimant Kavolio metodą, daryti tyrinėjimus “iš civilizacijų vidaus”, galima surasti lyginimui reikalingas tapatybes tarp net priešingai nusiteikusių kultūrų. Ši pranešimo dalis yra pagrįsta mano su Kavoliu daug asmeniškai diskutuotos temos formavimosi “be tautybių“ klajoklinės civilizacijos. Deleuze‘as, sekdamas Nietzche, kalbėjo paviršutiniškai apie tokį kultūros pagrindą. Taigi, kas nors išgirsta “pašaukimą”, reikalaujantį garbinti ir sekti pašaukėjo reikalavimus ir pažadus. Reikalavimai yra griežti, kur pašaukėjas pareiškia, kad tik jis yra vienintelis valdovas, galintis dovanoti pašauktajam žemes, vietoves ir net pergales, bet pašauktasis turi skleisti pašaukėjo įsakus per visą pasaulį. Pašauktojo kuriama gentis ir jo įvairūs pasekėjai yra įpareigoti skleisti tokio valdovo “žodį” ir, tuo būdu, patapti klajokliais – misionieriais – nešančiais visų netikinčių išgelbėjimą nuo jų nuopolių. Pateisinimas šio klajokliškumo yra “viešpats valia” arba pasekėjų paklusnumas ir geranoriška kitiems meilė, atverti jiems akis, atnešti “geras žinias” ir “paprašyti”, kad jie paklustų “žodžiui” ir sukluptų prieš aukščiausią valdovą, viešpačių viešpatį – jam dėkotų ir save paneigtų, nes visa, ką padaro žmogus, tėra tik įvaizdis, nes ir žmogus nuveikia vien dėka viešpats valios. Šis klajokliškumas pateisina save ne savo vardu, bet viešpats vardu, ir todėl bet koks smurtas, žudynės, pavergimas yra neišvengiamos būtinybės, nes pasekėjai pirmapradinio pašauktojo, laiko save irgi pašauktojo pasiuntiniais, įpareigotais skleisti žodį bet kokiomis priemonėmis. Juk jie yra – anot jų pačių – karžygiai prieš blogį, kovotojai už gėrį, apsiginklavę absoliučia tiesa ir turintys pareigą sunaikinti netiesą ir tuos, kurie gyvena klaidingai.  Kaip sako hermeneutikai, iš čia iškyla specifinė tekstų interpretacija ir jų kritika: deginimas “heretiškų” tekstų ir jų autorių.

Šiame klajokliškume nėra jokių įteisinimo poreikių, nes pasirodo sutapimas tarp pašauktojo žodžių ir pašaukėjo reikalavimų. Todėl, ką pareiškia pašaukėjas yra lygu su pareiškimais pašauktojo. Pastarojo pareiga yra skleisti pašaukėjo žodį, nes visas pasaulis yra viešpats pašauktajam pažadėta žemė. Todėl atsiranda pašauktojo pasiuntiniai, kurie irgi įsipareigoja tęsti pašauktojo reikalavimus. Pirmasis vienitojas Europos, Charlamagne, yra gerbiamas, nes jis plėtė Dievo žodį, jo tiesą ir gėrį, ir jo karalystę; todėl jo žudynės tūkstančių “nekrikštų” sutampa su pašaukėjo valia. Tas pats pasirodo kryžiaus karuose ir kryžiuočių žudyme Prūsų “nekaltos mergelės garbei”. Daug Šiaurės Amerikos tikinčiųjų viešai šneka, kad šis kontinentas yra jiems priklausanti pažadėta žemė. Todėl vietinės gentys, gyvenusios tame kontinene, neturi jokio įteisinimo ir gali būti – net turi būti – sunaikintos arba pavergtos.

Toks klajokliškumas yra absoliutus, be jokių kompromisų ir atlaidų – monoteistinis ir absoliučiai teisus. Jis tęsiasi ir šiandien, nors yra susiskaldęs į daug lagerių ir net tarpusavio kovų. Vieni nori visuotino Kalifato, kiti plėtimo pažadėtos žemės, dar kiti suvienytos Bažnyčios. Toks plėtimas yra vadinamas šventu karu, kurio įvairovė eina nuo jaunų, nekaltai atrodančių misionierių, regimų visuose oro uostuose ir gabenančius lagaminus gėrybių neturtingiems Maya ar Inka kaimiečiams, kaip „Dievo dovanas“, už kurias reikės užmokesčio – patapti viešpats tarnais, per iššūkius kovoti su sekuliarizmu, sukrikščioninti visą pasaulį ir įvesti taisykles, sukurtas jų viešpats, iki reikalavimo sunaikinti visus netikinčiuosius ir net persekioti tuos, savo gretose, kurie tampa įtariami neužtenkamu grynumu. Be abejo, randasi lemiantis tekstas, kurį seka „ištikimiausi“ ir neklaidingi žyniai, šamanai, ilgaskverniai, ir kepurėti, ir todėl jie nėra apklausinėjami; jie randasi hierarchinės piramidės viršūnėje ir jų žodis sutampa su viešpats žodžiu, nes viešpats ištarė, „lai būnie žmogus“, ir žmogus pasirodė. Todėl aukščiausias pasekėjas yra įpareigotas ištarti tuos pačius žodžius ir suteikti visiems „amžiną“ gyvenimą viešpats vardu. Reikia pastebėti, kad pašauktieji „žino“, jog jų pareiga yra sugrąžinti žmoniją į prarastą „rojų“, iš kurio žmogus buvo išvarytas už savo kaltę.

Anot Kavolio, toks “pašaukimas” turi variantų, tarp kurių randasi komunizmas ir fašizmas. Nors pastarieji griežtai skiriasi nuo pirmojo, jie tęsia tokį pat sąstatą, kaip pirmasis. Žodžiu, jie sudaro skirtingas kultūras tos pačios civilizacijos ir jos pagrindinio tęstinumo per skirtingas ir kartais viena kitai priešingas kultūras. Komunizmas irgi yra apsiginklavęs vienintele tiesa, hierarchine, vertikalia jėgos struktūra ir reikalavimais, kad randasi “istorinė” ir neišvengiama pareiga pasiekti gryną tiesą ir ją įgyvendinti visur – aišku, pergalėjus ir sunaikinus visus tiesos priešus ir blogio nešėjus. Šis “istorinis pašaukimas” įteisiną bet kokį smurtą, jėgos vartojimą, teiginiais, kad visa tai yra vardan nupuolusios žmonijos išgelbėjimo nuo blogio, dekadentiško gyvenimo, įvairių ir nepateisinamų prietarų, ir neteisingų teorijų bei įsitikinimų. Kovingi pasišventėliai sklinda per visas šalis, nes visos šalys yra nupuolusios ir jas reikia išgelbėti, sunaikinus “heretikus”. Kitaip tariant, atsiranda nauji pranašai ir pašauktieji, įpareigoti ir įsipareigoję, bet kokia kaina sukurti visuotiną karalystę – aišku, žmogaus gerovei, bet dar svarbiau, įgyvendinant neišvengiamą, istorinę lemtį. Pasišventėliai neveikia pagal savo norus ar tikslus, nes jie tarnauja absoliučiai tiesai ir tikrai, absoliutaus gėrio sąmonei. Sukčiavimai, melagystės, smurtas yra pateisinami, nes visa tai yra daroma vardan tiesos ir gėrio.

Kaip ir švento karo pašauktieji, komunistai turi pareigą sunaikinti ne tik netikinčiuosius, bet irgi surasti, susekti, savo gretose, neužtenkamai grynus pasekėjus visuotinos tiesos ir gėrio. Pagal šių pašauktųjų teiginius, esant absoliučiai tiesai, bet koks nuo jos nukrypimas yra absoliutus, kenksmingas ir sunaikinamas. Pasirodo, atnaujinta tradicija deginimo nukrypusių tekstų ir “deginimu” jų autorių. Tokia veikla taip pat pasirodo fašizme ir net Mao Kinijoje. Taip pat randasi hierarchinė piramidė, kurios viršūnėje pasirodo asmenybė, žinanti visą istoriją, jos kryptį ir tikslą; nepaisant, kokia asmenybė ten atsiranda, ji yra neklystanti; kalbant moderniai, ji yra įkūnyta Hegeliška pasaulio dvasia, ir todėl jos įsakai neklysta. Nors modernybėje, net ir vienoje komunizmo plotmėje, buvo paneigta žmogaus esmė vardan žmogaus istoriškumo, kitoje plotmėje, jinai buvo patvirtinta, kaipo ateities kūrinys, suvokiamas vien aukščiausių dvasininkų. Sekdami lemiantį tekstą, kur yra įrašyta, kad žmogaus, kaip žmogaus, kol kas dar nėra, ir kad tikras žmogus ir jo istorija prasidės po revoliucijos ir sunaikinimo visų nežmogiškų pėdsakų. Aišku, buvo pirmapradinis “rojus”, kur žmogus gyveno taikioje, nors primityvioje bendruomenėje, bet pasirodė nuopolis ir žmogus patapo žmogiškumo priešas; komunizmas atstatys žmogų, sugrąžins jį į rojų, aukštesnėje, mokslinėje pakopoje. Čia randasi šventieji ir jų mumijos yra garbinamos, kaip ir pirmiau minėtos pašauktųjų klajoklių tradicijos.

Fašizmas nei truputį neatsilieka nuo tokio “pašaukimo”. Pasirodo pats “pašauktasis” ir jo žodžiai sutampa su pašaukėjo reikalavimais: gryna rasė ir kraujas reikalauja ne tik išsigelbėjimo nuo aplinkos, perpildytos “žemesniųjų”, bet gryniausia, kilniausia ir aukščiausia rasė yra lemta sklisti per visą pasauli, pergalėti, pavergti arba net sunaikinti žemesnes rases ir, tuo atveju, pakelti žmoniją į šviesesnį rytojų – aišku, irgi po viena, vertikaliai organizuota hierarchija. Gryno kraujo pašauktieji, turi pareigą – be atodairos – eiti į bet kokią kovą, vartoti bet kokias priemones, skleisti tiesą ir rodyti tą tiesą savo jėgos ir manerizmo pranašumu. Pašauktieji gerai žino, kad žemesnieji yra persunkti nekilnių motyvų, klastos, melagystės, ir todėl jie išvis nesupras savo blogio ir fašizmo nešamo gėrio, ir todėl bus neišvengiamai sunaikinti. Bet taip pat “klystantys” raštai turi būti sudeginami ir jų autoriai sunaikinami. Žemesniųjų gėris sutampa su paklusnumu ir tarnyste aukštesnei rasei, nes toks paklusnumas yra žemesnės rasės supratimas tiesos, kad ji tikrai yra žemesnio kraujo ir yra įpareigota gyventi pagal kraujo nuostatą. Stiebtis aukščiau savo prigimties yra nesąmoninga. Šiuo atveju, tokių žemesnių dalyvavimas svarbiuose nutarimuose ir reikaluose yra neleistinas jų pačių “gerbūviui.” Taip pat yra aišku, kad aukštesnėje rasėje irgi randasi “aukštesnių”, kurie “pašaukti grynesnio kraujo”, turi pareigą užsikrauti sau atsakomybę už tokios rasės gerbūvį. Net ir dabarties biologai išaiškina tokius “aukštesnius” asmenis, kaip “alfa patinais”, išrinktais pačios evoliucijos ir negalinčiais elgtis kitaip nei jų lemtis reikalauja.  Biologinis genetiškumas irgi kabo ant rasizmo prielaidų, ypač, kada žmogaus elgesys yra sutapatinamas su visos gyvūnijos elgesiu – jėgos vartojimu ir pergalėse įrodymu, kad aukštoji rasė turi valdyti. Jėga yra pateisinta. Hierarchinė piramidė visuomet turi alfa patiną, kuris yra pakeltas ir garbinamas, kaip kilęs ir tarnaujantis sakralinei plotmei. Hitlerio saliutavimas “heil” reiškė “šviesą”, “šventą”, “pilnatvę” ir “sveikatą”. Kaip ir Artimųjų Rytų klajokliai, jis nemokėjo juoktis ir, kaip komunizmo šventieji, jie visi ir visuomet buvo rimti, niūrūs, viską vertinantys, įteisinantys ir pasmerkiantys.

Dar viena klajokliškumo savybė atsivėrė po Lietuvos nepriklausomybės – emigracija, kuri gal sutapo su ankstesnėmis bangomis. Bet svarbus variklis per mūsų diskusijas, pasirodė modernių Vakarų sukūrimas “mokslinių ekspertų” reikiamybės visur. Grynai kalbant, tokie ekspertai neturi  jokio kultūrinio prisirišimo; jie keliauja, kur randasi geriausios sąlygos jų specialybei. Jų kultūra yra jų specialybė ir jų bendrija yra visur, kur tokie pat specialistai dirba ir daro techniškus tyrinėjimus, neklausdami, kas bus daroma su jų išradimais – jie yra “neutralūs” santykyje su bet kokia kultūra – tikri benamiai. Nors jie gal ir lanko savo susibūrusius tautiečius įvairiose šalyse, jie nepriklauso nei savo tautai, nei tautai, kurioje jie atsidūrė daryti karjeras. Jie gali būti “pašaukti” savo specialybės staiga nuvykti – nuklajoti – visai kitur ir ten gyventi “neutraliai”. Anot Kavolio, šita klajoklinė dabarties civilizacija gali priklausyti “fabrikavimo civilizacijai”.

FABRIKAS

Pasikalbant su Kavoliu apie Vakarų modernią civilizaciją, nepaisant jos įvairovės ir daugybės nuopelnų, jos bendras vardiklis yra „fabrikas“. Toks vardiklis pasirodė savo pilnatyje prieš keletą mėnesių, kada techno-mokslai tiesiog padirbo, ko niekas nesitikėjo, ištarė, „lai būnie gyvybė“, ir ją sulipdė iš grynos medžiagos. Paskutinė modernaus fabriko išdirbystė. Pastaroji ištrina visus buvusius kategoriškus ir esmiškus skirtumus, ir atveria prielaidą, kad gyvenimas yra ne duotis, bet galimybė. Nėra jokios vietos, pastovios erdvės, nėra „čia“ ir „ten“, nes visi įvykiai, įskaitant ir žmogų, „bastosi“ be jokio tikslo; net ir tie, kurie dar galvoja turintys tikslus, greit suranda, kad pasiekus tikslą, gyvenimas patampa nuobodus ir reikia kurti vis naujus tikslus, naujas galimybes, niekad nesuradus paskutinio tikslo. Iš to išeina, kad ir teiginiai apie kokią nors pastovią tapatybę, tokią, kaip „aš“, nėra įmanomi, o, geriausiu atveju, vien laikinos išdirbystės. Anot Kavolio, išraiška tokio „amžino fabrikavimo“ pasirodo Baudrillard’o postmodernizme po „simuliakro“ ženklu. Savo pranešimuose mano universitete Kavolis argumentavo, kad skyrimas modernizmo nuo postmodernizmo nėra pateisinamas, nes modernizmas, kaip „fabrikas“, turi pagrindą žmogaus sampratoje, kad viską, ką žmogus supranta ir išgyvena, glūdi modernaus žmogaus teiginio, kad nėra nieko duoto be žmogaus interpretacijos: viskas yra „žmogiška per žmogiška“. Reiškia, kad ir modernus „fabrikas“ neatstovauja kokiai nors „mechaniškai“ tikrovei, bet atspindi žmogų, ne koks jis yra, bet ką jis padirba – viskas, įskaitant ir žmogų, yra konstruktas.

Anot Kavolio, postmodernizmas tęsia tokią išdirbystės logiką iki kultūriškumo, kur visos sąvokos, visi aiškinimai, visos moralės yra “dirbtinos”, neturinčios nieko bendro su bet kokia “tikrove”, nes ir pastaroji yra tik viena išdirbta pasaka tarp kitų. Todėl pasirodo “multi-kultūriškumas” su prielaida, kad nėra jokio mato nustatyti, kokia kultūra yra pranašesnė, teisingesnė ar blogesnė: visos yra lygios, nors skirtingos. Anot Kavolio, postmodernistai turėtų atsižvelgti į platesnius akiračius ir susipažinti su kitomis civilizacijomis, irgi turinčiomis modernizmus ir postmodernizmus. Pavyzdžiui Konfucionizmas Kinijoje buvo modernizmas, nes jis laikė save visuotinu žmonijos dorovės principu, o, tuo tarpu, Daoizmas buvo Kinijos postmodernizmas. Trumpai sakant, Kavolis atvėrė įvairius modernizmus ir jų postmodernizmus. Islamas, kaip modernizmas, laiko save visuotinu, bet jo “šerdyje” pasirodo postmodernizmas: Sufizmas.

Diskusijose su Kavoliu pasirodė svarbus principas, kurio dėka galima pagrįsti modernizmo ir postmodernizmo tęsinį vieno per kitą. Subyrėjimas bet kokio modernizmo visuotinos logikos į daug-diskursyvumą, reiškiantį įvairovę kultūrų, ritualų, nepakenkė šiai logikai, bet atvirkščiai, leido jai tęstis ir užsilaikyti dėka postmodernizmo, kuris irgi yra grynas savo modernizmo tęsinys. Postmodernistų teigimas, kad randasi įvairovė diskursų, įvairovė kultūrų ir jų bendravimo ar net nesantaikos, palengvina specifinio modernizmo sklendimą. Todėl išvis nenuostabu, kad dabartyje įvairios kultūros nusitvėrė už postmodernizmo, ieškodamos savų tapatybių, ir, tuo atveju, patvirtino modernizmo plėtrą. Be to, įvairūs „atradimai“ specifinės kultūros tapatybės, jos individualumo ir unikalumo nėra priešprieša modernių Vakarų tęsiniui, bet yra jos persiėmimas modernaus individualizmo kultūros lygmenyje. Anot Kavolio (sekant Herderį), yra ne tik individo teisės, bet ir individualių kultūrų teisės, akivaizdžiai reikalaujamos įvairių emigruojančių grupių. Pastarosios yra skatinamos iš dviejų posmodernizmo pusių: pirma, reikalavimas tolerancijos ir gerbimo KITO, ir, antra – kas yra dar svarbiau – kad diskursai yra kultūrų kūriniai (anot Kavolio „išdirbiniai“) ir neatstovauja jokios tikrovės – jie yra arbitrariški, ir todėl nei vienas iš jų nėra pranašesnis – visi yra lygūs ir neuždraudžiami. Pagal tą pačią modernizmo ir postmodernizmo daug-diskursyvumo logiką, „neuždraudžiamumas“ patampa dar vienu diskursu, propaguojančiu modernizmo logiką. Kaip sakoma, reprezentacijos svajonė dingo ir visas žmogaus supratimas yra paveiktas jo kultūros diskursų. Bet taip pat reikia atsižadėti „misreprezentacijos“ kaltybės, nes misreprezentacija dar turi prielaidą, kad yra kažin kokia duotis, nuo kurios koks nors diskursas yra nukrypęs. Nėra nei nukrypimų, nei klaidų: iš principo, pasaulis yra toks ir toks, todėl, kad aš taip sakau pagal mano kultūros išdirbtus diskursus.

Vystant šią logiką iki galo, turime paneigti postmodernizmo, kilusio iš modernios politinės Apšvietos reikalavimo, kitų tolerancijos. Juk pastaroji yra Vakarų filosofijos reikalavimas, netinkantis kitiems, kurie net nesuprastų arba supratę, negalėtų priimti tolerancijos, nes jų diskursuose nėra nei filosofijos, nei tolerancijos. Net jiems primesti tokias sąvokas būtų modernių Vakarų dar vienas  kolonijinis diskursas. Akivaizdu, kad vakarietės feministės kovoja už „moterų“ laisves ir teises, už jų autonomiją ir nori įgalint – pavyzdžiui Arabes moteris – gyventi, kaip „normalioms“ pasaulio pilietėms. Tuo tarpu, tos pačios feministės teigia, kad multi-kultūriškumas turi būti toleruojamas ir, kad mirusių vakariečių vyrų prasimanymai, kaip Apšvieta ir visuotinos žmonių teisės, neturi įteisinimo laikyti save visuotinu diskursu. Jei kas nors su šia išvada nesutinka, tai reikia prisiminti, kad postmodernizmas, sekdamas modernizmą, atmeta bet kokią galimybę visa aprėpiančio diskurso, ir todėl tolerancija negali būti išimtis. Šią temą teko diskutuoti su Kavoliu įvairiose situacijose: man būnant pas jį, prie Ritos gausiai apkrauto vaišių stalo, jam būnant pas mane, apsupto mano tarptautinės studentijos, ir kartais viešbučių kavinėse konferencijų kontekste. Kavolis sutiko su logiška išvada, bet iš principo negalėjo atsisakyti tolerancijos, nes be jos nei žmonių sąryšiai, nei mokslas nebūtų įmanomi.  Anot jo, argumentų, kiekviena modernizacija, kuri tęsiasi per savo postmodernizmą, tyliai prisiima tolerancijos principą, mažiausiai tarp „savųjų“. Šiuo atveju, Kavolis irgi užlaiko savo metodologinį principą: nereikia žiūrėti į kitas ir savo civilizacijas iš išorės, bet rasti jose “tapačius” principus.

KAVOLIO SUPRATIMAS CIVILIZACIJŲ

Pokalbiuose apie postmodernizmą, Kavoliui buvo įdomu ir juokinga, kad žodis “kultūra” yra patapęs ikona, besitęsiantis nuo lyrikos iki klajokliškumo. Įvairiausios sistemos, supratimai, ethos, veiksmai yra nulemti kultūros, ypač dabartyje, kai nebėra “lingua universalis”, visa apimančio ir valdančio diskurso. Teiginiai apie visuotinumą yra mirę: randasi mirtis subjekto, mirtis poeto, filosofijos, tapatybės, teksto, žmogiškumo, visų dievybių ir jų motinų ir net mirtis mirties. Po tiek pagarbų, kalba apie kultūrą yra gan įdomi: randasi daug-kultūriškumas su pop ir postpop kultūromis, su įvairiomis diskursyvinėmis erdvėmis, muilo operų kultūromis, prekybos ir išdirbystės kūlturomis, technokratiškomis, moksliškomis, striptizo, pornografijos kultūromis, kariškomis, fašistinėmis ir net politiškomis kultūromis, makdonalizacinėmis ir hebraiškomis, kriokščioniškomis, islamiškomis, Budistinėmis, Daoistinėmis kultūromis. Nėra skirtumo tarp aukštos ir žemos kultūros, nes nėra mato, kaip nustatyti, kas yra aukšta ir kas žema – nebent vienos kultūros asmenų teigiančių, kad jų kultūra esanti pranašesnė. Bet per mūsų diskusiją pasirodė, kad toks teigimas negali būti visuotinas, nes jis priklauso tų teigėjų kultūrai, kuri nėra pranašesnė, bet tik skirtinga. Be to, kultūros nereprezentuoja, neatstovauja kokios nors tikrovės, todėl jose negali būti teigimų, kad randasi kokia nors misreprezentacija kokios nors tikrovės. Pagrindinė bėda tokių teigimų pasirodo, kada iškyla į paviršių teigimas, kad visa yra kultūra, nes toks teigimas tegali būti vienas teigimas vienoje kultūroje, neturintis bendros arba universalios reikšmės. Kavolio nuomone, kiekviena civilizacija laiko save visuotina ir visas kitas, kaip priklausančioms tokios civilizacijos erdvėje, net iki tokio laipsnio, kur net nepriklausomumai yra vien neigiamos tokios visuotinos civilizacijos dalys. Taigi Islamas (kaip ir Judaizmas, ir Krikščionybė) paneigia bet kokį reliatyvizmą, kaip Islamo visuotinoje civilizacijoje pasirodžiusią demonišką pagundą, o ne teigimą visai kitokios ir skirtingos civilizacijos. Tas pats pasirodo ir Indijos “skelbimuose”, kurie dabartyje patapo itin “veiklūs”, atgaivinus Klasikinius tekstus, kaip Ramajana ir Mahabharata. 

Bet visa ši problematika, anot Kavolio, remiasi jau minėtu grynu sumaišimu kultūros su civilizacija, ir, tuo atveju, sumaišimu įvairių kultūrinių priešingybių lyg, kad jos būtų civilizacijų priešingybės arba kultūrų sutikimo lyg, kad pastarasis būtų civilizacinis sutapimas. Kavolis net tvirtina, kad galima teigti, jog kultūrinės priešingybės gali būti vienoje civilizacijoje, kurioje tos priešingybės išsilygina, sutampa civilizacijos sąmonės plotmėje. Ir gali būti, kad kultūrinės priešingybės, kaip tik yra skatinamos sudarymui veiklių įtampų ir, tuo būdu, išvystymui itin veržlios civilizacijos: štai Vakarų civilizacija, sukurta Graikų sąvokos visuotino polemos ir modernių Vakarų, taip vadinamos dialektikos. Bet klausimas, kurį reikės spręsti, susideda iš daugialypių plotmių: kaip reikia suprasti kultūras civilizacijų rėmuose? Kaip tos kultūros sudaro atvertis (ne nuorodas) civilizacijų sąmonės? Ar randasi visuotinas metodas, nepriklausąs kokiai nors kultūrai, kuris įveiktų atskleisti tokią sąmonę? Ar galima išvengti prielaidų, kurios priklauso vienai civilizacijai, norint išsinarplioti iš teigimų, kad viena civilizacija yra matas visų kitų?

KULTŪRŲ IR CIVILIZACIJŲ STUDIJŲ LOGIKA

Šie maži teiginiai priveda prie reikiamumo pertikrinti, kokios randasi bėdelės, studijuojant kultūras, ypač dabartyje, pavadintos kritiškomis kultūrų studijomis, ir taip pat mėginimas nuduoti, kad naujausiai surasti daviniai ir neužtenkamas jų tradicinis išaiškinimas, sudaro bendrą ir net universalią kritiką. Reikia pradėti su gan lėkšta plotme, susidedančia iš teiginių, kad žmogus, jo sąmonė esą persisunkę kultūros struktūromis, prielaidomis, jų neišvengiamumu ir net beveik jų visa aprėpiančia jėga. Ypač kalba yra laikoma turinčia tokią jėgą. Kaip Bartas kartą išsitarė, visa kalba yra fašistinė. Foucault, sekdamas Durkheimą, irgi taip pat nenutyla ir noriai nurodo, kaip mes visi esame įsmigę į Vakarų modernią kultūrą, kaipo “kultūrinę pasąmonę”. Tuo pačiu, tokie teigimai patys negali palikti savo kultūros ribų be priešpriešos. Reiškia, kad nepaisant, kokį būdą beprasimanytume, jis taip pat priklausys mus valdančiai kultūrinei pasąmonei. Foucault kartą norėjo iš šios balos išbristi teigimu, kad reikia surasti kultūroje tai, kas nėra priimtina ir, tuo atveju, nurodyti tokios kultūros ribas ir staiga iš jos išsprukti. Taigi, įvairūs meno judesiai, išreiškiantys savo nusvetimėjimą, jau esą išėję iš jų kultūros pasąmonės. Šitas sietas visgi neužlaiko vandens: ta pati kultūra, kurioje tokie nusvetimėję menai iškyla, kaip tik ir reikalauja tokių menų. Kaip jau senai Barettas nurodė apie modernaus pasaulio meną: mes kitokio meno ir negalime turėti. Bet dar geriau, net poieškis metodo, tinkamo nustatyti savo kultūros eigas objektyviai taip pat nurodo tos pačios kultūros prielaidas, kaip plyšį tarp subjekto ir objekto. Kitaip tariant, toks metodas nėra nei būtinas, nei visuotinas. Trumpai tariant, pagal šią logiką, Foucault irgi yra nulemtas Francūzų kultūrinės pasąmonės ir jo toks teigimas apie pasąmonę galioja tik jam, kaip tokio kultūros nulemtam rašytojui.

Pasukime į kritines kultūros sąvokas ir ten atrasime svajonių karalystę. Pirma, be išimties, visa ta karalystė yra pasirėmusi labai aršiu ir nedialogišku moralizuotoju, kurio pagrindinė kalba susideda iš aimanų ir išvis neparemtų, ir net neišvystytų sąvokų: Čia nežmogiška, čia taip neleistina, čia priespauda, ten skauda. Tokie iššūkiai yra dažniausiai nukreipti į “mirusių baltų vyrų” sukurtą kultūrą, kuri, anot neaprėpiamų teigimų, išplėtė tokią kultūrą per kolonizmą ir, tuo būdu, užkrovė ant nekaltų kitų įvairiausius trukdymus klestėti jų pačių kultūrai. Antra, tie patys ir pačios moralizuotojai/-jos eina į kovą prieš kitas kultūras, kada jose pasirodo veiksmų, ritualų, apeigų, sudarančių “nežmogiškumą”, priespaudą, išnaudojimą vienos rūšies žmonių kita rūšimi, neleidimą kiekvienam asmeniui gyventi lygiai ir laisvai. Staiga, kitos kultūros patampa blogos ir jas reikia perstatyti, daugybę veiksmų bei eigų panaikinti, aišku, sudarant kitą priespaudą: užgniaužimą tos kitos kultūros sukurtų eigų ir išlaisvinimo nuo jų pačių priespaudos. Čia ir pasirodo neįmanomumas išsilaisvinti iš savo paties kultūros. Trečia, randasi teigimų, kad nurodymas kitose kultūrose mums nepriimamų eigų yra pateisinamas, nes kai kurios eigos yra nukrypimas nuo tų pačių kultūrų rėmų ir net norų tokių kultūrų piliečių.

Tokios kritiškos kultūrų sąvokos susideda iš dviejų galimybių: pirma, jos teigia, kad esą suradę bendrą, transcenduojantį principą visos žmonijos, nepastebėtą kitų, ir, antra, jos nurodo vien, kas yra bloga, paneigiama, nepriimtina, bet be jokios teigiamos naudos, nes jos neįgali nurodyti, kaip tikrai turi būti gyvenama. Kad pirma galimybė negalioja yra gan aišku iš kritinių kultūrų studijų, dauguma, iš kurių nėra net paviršutiniškai susipažinę su kitomis kultūromis ir, šiuo atveju, neturi jokios galimybės teigti, kad yra surasta, kas nors transcenduojančio visas kultūras, ypač, kad kultūrų studijos net nepaliečia civilizacijų lygmens. Kita vertus, net mėginimas teigti, kad yra galimybė kritiškai įvertinti kitas kultūras be prielaidų savo kultūros, jau peržengia kultūrų ribas ir priima transcendentalinę patirtį, kuri yra nepozicinė. Nepaisant kas, ar Foucault, Bartas ar Dumont, net ir, ar Kavolis, pamėgina nurodyti skirtumą tarp vienos kultūros ir kitos, jie turi priimti sąlygą, kad jau jų mąstymas randasi platesnėje plotmėje negu bet kuri kultūra duoda galimybę. Ši plotmė pasirodo, kaip civilizacijų sąmonė. Kodėl reikia tokio atvėrimo, o ką pastarasis gali parodyti, kaip tik ir yra Kavolio užduotis. Mums nereikia galingų įžvalgų, kad pastebėtume, jog dabartiniuose žmonijos rėmuose randasi įvairiausių kultūrų, kurios nėra apsiribojusios arba gentimi, tauta arba net kontinentu. Įvairiausi kultūros kivirčai, sutikimai, daugiapusiški paskatinimai ir, tuo pačiu, uždraudimai, esą išsiplėtoję po visą pasaulį. Dauguma mėgina nesikišti į kitų reikalus, nes, kaip sakoma, mes gyvename taip, tikim į tą, o jie gyvena kitaip ir tiki į ką kitką. Ne mūsų reikalas. Šiuo atveju, dalykai atrodo pastovūs nors ir įvairūs.  Kas mus turėtų sudominti, kaip tokia įvairovė ir pastovumas sugriūva, įsisiūbuoja į didžiules ir žūtbūtines kovas – be belaisvių?

Kokia sąmonė turi atsiverti, kad galėtume suprasti tokius įvykius, neįvedus vaikiškų moralizacijų ir apkaltinimų kitų ar savęs “nežmogiškumu” ar ligotumu, ar demoniškumu ir barbariškumu. Taip pat reikia paminėti, kad atvėrimas tokios sąmonės yra reikalingas suprasti pagrindines sankryžas tarp pačių civilizacijų. Irgi nereikia per didelių išminčių nurodyti, kad ne tik kultūros, bet ir jas persunkiančios civilizacijos randasi priešpriešose ir perėjime. Dabartinės civilizacijos vartoja savo įvairias kultūras, mėgindamos tvarkytis su priešpriešomis ir perėjimais įvairiais būdais. Kai kurios civilizacijos vartoja savo ar net kitų kultūras, atkurti praeitį, o kitos skatina galimybes beperstojamų pokyčių. Nors kultūrinėse plotmėse šios civilizacijos gal net galėtų gyventi viena šalia kitos, pasikėlus į civilizacinę samonės plotmę, jos gali sudaryti neišvengiamą priešpriešą. Galima net teigti, kad grupės žmonių, gyvenančių toje pačioje geografinėje ir net tautinėje erdvėje, priklauso visai kitokioms civilizacijoms ir jų sąmonei. Pavyzdžiui, asmenys gyvenantys mokslinės ir politinės Apšvietos civilizacijoje, nors gyvenantys Indijoje, priklauso Graikų-Romėnų civilizacijai, o žmonės, besirandantys Vakaruose, ir įtikėję į Artimųjų Rytų vieną dievybę ir įvairias pranašystes, priklauso tai civilizacijai. Kaip tik toks artimas gyvenimas vienoje geografinėje erdvėje reikalauja sąmonės, kuri pakyla virš kultūrinių plotmių ir nubrėžia pagrindines civilizacijų sąmonės arkitektonikas.

Čia randasi sankryžos civilizacijų, kurios gyvena ne tik viena šalia, bet ir viena per kitą, parodančias save tik per skirtumus nuo kitų. Bet tuo pačiu, kiekviena iš jų turi pagrindinį teigimą: ji, ir ji viena, yra visa apimanti, yra visa išaiškinanti ir visiems bendra. Graikų-Romėniškas pragmatizmas, medžiagiškumas ir logiškumas turi teiginių, kad ši civilizacija laikosi moksliško pasaulio pažinimo, kuris yra visuotinas ir visa išaiškinantis bei visiems naudingas. Artimųjų Rytu tėviškas autokratizmas neabejoja, kad visata yra sukurta vienos būtybės ir ta būtybė valdo visus įvykius be išimties. Tik reikia paklusti tos būtybės pranašams ir žmonija gyvens universalioje taikoje po vienu valdovu. Panašūs teiginiai pasirodo Hindų dabartiniuose raštuose: pagrindinis raštas, Mahabarata, yra skaitomas, kaipo visatos ir žmonijos aukščiausias supratimas. Kiekvienas sekėjas savo civilizacijos yra rimtai pasirengęs sutikti kitų civilizacijų asmenis, kaip šiek tiek turinčius trūkumų, neįžvalgumo ir net blogio. Paskutiniu atveju, juos reikia arba pakeisti arba sunaikinti. Kiekviena civilizacija, ypač dabarties sankryžoje, mėgina surasti vietą kitiems, bet tokia vieta, kuri yra žemesnio lygio, kartais net žemesnio už žmogų, ir net demoniško pobūdžio. Taigi jei civilizacijos sąmonės lygyje randasi nesutapimų, paskutinė išeitis yra, kaip jau minėta, dviejų rūšių smurtas: šventas karas prieš kitus arba sunaikinimas kitų civilizacijų “taikingu” būdu. Visokie perkrikštijimai, visokie išaiškinimai, per kuriuos kitų civilizacijos dingsta, kaipo nuklydimas nuo tikros tikrovės, nuo absoliutaus autokrato žodžių, na ir nuo žodžių pranašų.

METODAS

Esant tokių sankryžų duoties, randasi metodo problema: kaip gali būti prieinamos kitos civilizacijos be teorijų, kurios turi, Kavolio tyrinėjimuose, dvi prielaidas: viena susideda iš nepastebėtų arba gal priimtų prielaidų, priklausančių vienai civilizacijai ir jų vartojimo, kaipo universalaus metodo, ir antra, teigimu, kad viena specifinė civilizacija yra matas visų kitų. Po šiuo Kavolio kritišku žvilgsniu pakliūna beveik visi galiūnai, nuo Sorokino iki Dumonto ir, aš pridėčiau Kavolio vardu, dar paskutinį Hamiltoną. Trumpai tariant, per daug teoretikų esą surišti su moderniais analitiniais instrumentais, turinčiais ribas, ir taip pat krūvą neišspręstų metafizinių prielaidų. Išspręsti šią problemą reikėtų pradėti su sąvokomis, kurios nėra nei grindžiančios, nei aukščiausios, bet kaip nors surandamos tiesioginėje patirtyje, kurios paneigimas sudarytų jos patvirtinimą. Bet pasiekti tokią plotmę reikia pradėti gan atsargiai, žingsnis po žingsnio ir kartais net sugrįžti į pirmus žingsnius, bet jau kitoje plotmėje. Čia kaip tik tiks keletas hermeneutinių savokų. Reikia pastebėti, kad Kavolis nėra studijavęs ir net minėjęs hermeneutikos kontroversijų ir taip pat jų svarbos. Bet vis tiek hermeneutika yra neišvengiama, nes juk civilizacijų studentai ir  mokslininkai turi suprasti, kad net paprastas vertimas iš vienos kalbos į kitą, jau yra interpretacija.

Pirma, visa, kas yra duotis, yra interpretacija, kuri nustato ribas sąmoningumo. Mūsų atveju, nėra nei subjektyvaus, nei objektyvaus mato, kuris galėtų nustatyti kokia interpretacija galioja, kaipo nuoroda tikrovės. Net ir tikrovė jau randasi interpretacijos tinkle. Antra, kalbant apie kultūras, kaip duotis, reikia pastebėti, kad jos sudaro daugialypes interpretacijas žmogaus veiklos ir reikšmės, ir nurodo skirtumus tarp įvairių sričių; mes skiriamės tarp meno ir mokslo, tarp kulto ir kasdienybės, tarp blogio ir gėrio, tarp bendruomenės luomų ir jų įvairių sąryšių, ir net tarp dievų, žmonių, ir demonų. Šiuo atveju, kultūros nėra atstovės tikrovės, bet būdai, kaip grupė, gentis, tauta, supranta savo aplinką ir save. Trečia, kultūros nėra simbolinės struktūros, kurios uždeda ant nekalto pasaulio žmonių nuomones, jausmus, biologinius poreikius, nes ir pastarieji jau yra kultūrų apibūdinti ir apriboti. Kitaip tariant, nėra “gryno” pasaulio, ant kurio žmogus užkrauna visas savo naštas ir norus: pasaulis yra tas, ką kultūros teigia, t.y. pasaulis prasideda ir baigiasi su kultūra. Čia nesiranda nieko radikalaus. Mes jau pripratę kalbėti apie mokslo pasaulį, religinį, meno pasaulį, bendruomeninį pasaulį, darbininko ir turtuolio pasaulius, ir taip, kad daug kartų randasi tarpe pasaulių daug nesusipratimų. Ketvirta, nesusipratimai tarp kultūrų nėra absoliutūs, nes visuomet randasi dalinis virtimas iš vienos kultūros į kitą, iš darbo kultūros į meno kultūrą (kaip darbą), arba iš juridinės kultūros į ekonominę kultūrą – aišku su nuostoliais.

GALŲ GALE

Pagal Kavolio mokslinius reikalavimus, yra neįmanoma išvengti gan įdomaus kūrybiškumo. Kavolio vardu, aš jį suprantu, kaip hermeneutinį atradimą „tiesos“, nesilaikant dviejų kategorijų: amžinybės ir laiko. Paimkime vieną iš daugelio galimų pavyzdžių – vienoje civilizacijoje arba viename istorijos laikotarpyje priimtų teiginių ir klausimų: Vakaruose iškilusio moksliško ir populiaraus teiginio, kad „viskas kinta“. Toks teiginys pagal tradicines civilizacijų teorijas, priklauso vienai kultūrai, vienos civilizacijos specifinei jos istorijos eigai. Bet toks teiginys gali tapti „belaikiu“ simboliu, atveriančiu kitų laikotarpių ir kitų civilizacijų klodus, nepastebėtus jų pačių. Čia nėra grynas kūrybiškumas, bet taip pat nėra grynas laikymasis kitų istorijos laikų ir kitų civilizacijų vien tik to, kas ten buvo ar yra parašyta. Tuo pačiu, toks atvėrimas leidžia suprasti tokio teiginio įvairovę interpretacijų, nepraradus jo tęstinumo per istorinius laikus ir civilizacijas. Anot Kavolio, net tokie teiginiai, kaip „amžinybė“ ir „laikinumas“, gali patapti kūrybiški, atveriant per juos įvairovę interpretacijų, nepastebėtų kitų civilizacijų tekstuose. Kaip jau minėjau, Kavolio darbai yra „kūrybiškai objektyvūs“.

Linksmai, Algis Mickūnas

2021 m. vasario 25 d.