Pažinimas ar susipažinimas?

Arba, ką siūlo sąvoka, kai kažką matydami sąvoką jau turime?

„Niekada sąvoka neduos mums to, ką duoda įspūdis, būtent: daiktų medžiagiškumo. Tai ne sąvokos trūkumas, ji to net nesiekia. O įspūdis niekada neduos to, ką duoda sąvoka, būtent daiktų formos, fizinės ir moralinės daiktų prasmės,“ – rašo Jose Ortega y Gasset‘as savo esė „Meditacijos apie don Kichotą“.

Sąvoka tėra pamėklė, jei ją palyginsime su pačiu daiktu. Tai daikto atkartojimas, dublikatas ar reprodukcija, kuri klaidžioja vaiduokliškoje materijoje. Sąvoka nepajėgi pakeisti materialius daiktus. Todėl protas neturi trokšti atstoti gyvenimo ir sąvokos misija nėra išstumti realų įspūdį, intuiciją. Tokia opozicija tarp proto ir gyvenimo dažnai vartojama tų, kurie tingi mąstyti, galvoti, priversti protą dirbti. Bet protas, anot filosofo, – tai tokia pati spontaniška funkcija, kaip ir gebėjimai liesti, matyti, girdėti, užuosti…

Nors sąvoka aprėpia tik daikto schemą, kurioje aptinkame daikto ribas ir jo santykį su kitais daiktais, tai ideali tuštumos vieta, kuri atitinka realybės sistemoje esantį kiekvieną daiktą. Daiktai kaip ir įspūdžiai yra sprūstantys, trumpalaikiai. Mes jų nevaldome.

Tačiau sąvoka suriša daiktus tarpusavyje ir juos šiek tiek sulaiko. Jau Platonas sakė, kad įspūdžiai mums ištrūksta tuomet, kai nesusiejame jų su protu.

Sąvokos esmė – buvimas organu, skirtu įgyti daiktus.

Hegeliui pagrindinė realybės substancija buvo mąstymas.  Bet kodėl jo sukurta dogma atrodo tokia svetima?

Pasaulis per daug turtingas, įvairus, per daug platus ir gilus, kad mąstymas gebėtų aprėpti visa, kas jame vyksta. Tačiau, nors mąstymas nėra viskas, be jo mes nieko nepažintume. Sąvoka – instrumentas, kuriuo gaudome daiktus. Juslumas pateikia tik slidžią objektų materiją, tik daiktų įspūdžius, o ne pačius daiktus, ir tik kartu su sąvoka pasaulio vizija tampa pilna.

Filosofo Ortego y Gasseto laikysena radikaliai priešinga Arvydo Šliogerio filotopijos postulatui: „Būtis – nepažini, pažinimas – nebūtiškas.“ Jam pažinimas, priešingai, pasižymi naikinančia jėga. Visos reikšmės atkeliauja iš žmogaus pusės, visi simboliai – tai sąmonės dariniai. Žmogus gali pats susikurti reikšmes, ženklus, bet pats nesusikurs prasmės. Prasmė – tai dovana, pagava, pažintis su fenomeno paslaptimi, bet ne paslapties pažinimas. Susipažinimas – pažinimo priešybė. Žinios, virsdamos dogmomis, žudo filosofiją ir daro ją negyvą.

Todėl Šliogeris sako: esu matytojas, o ne mąstytojas. Jo filosofija – tai bandymas mums pasakyti tai, ko kalba, sąvokomis išreikšti neįmanoma. Jis kviečia žiūrėti ir pamatyti:

„Pabandykite ką nors pamatyti kalbėdami ar mąstydami. Jūs nieko nepamatysite. Debesų, dangaus, žvaigždžių, saulės, mėnulio, medžių nereikia pažinti, juos reikia prasčiausiai matyti ir jais grožėtis.“

Parengė Živilė Filmanavičiūtė pagal Jose Ortega y Gasset esė „Meditacijos apie don Kichotą“ (Vaga, 1999)

Fono iliustracija iš Unsplash