Algis Mickūnas: TAPATYBĖ

Norint ar ne, Lietuva ir jos kultūra,  patapo įtraukta į globalizacijos sroves. Pastarosios turi savo specifinę ontologiją ir metafiziką, sukurtas Modernių Vakarų mokslo ir politinės apšvietos griežtais reikalavimais. Pirma, mokslai turi būti neutralūs sąryšyje su gamtine aplinka – įskaitant ir žmogų – ir mokslinė metodologija neleidžia kitų (religinių, mitologinių, magiškų) pasaulio išaiškinimo būdų. Antra, politika turi sukurti viešą erdvę, kuri garantuoja kiekvieno individo autonomiją (teises ir atsakomybes). Individas, norintis išlaikyti savo autonomiją, turi dalyvauti viešoje erdvėje ir tuo būdu taip pat užlaikyti viešos erdvės atvirumą visiems.  Šis sąstatas patapo Jungtinių Tautų signatūra, kaipo visuotinas ir globalus reikalavimas individų teisių visoms valstybėms. Herderis, sekdamas visuotinį individų teisių reikalavimą, paskelbė antrą reikalavimą: kiekviena kultūra turi teisę užlaikyti savo tapatybę ir ją klestoti. Šioje kultūros plotmėje pasirodė dar vienas individo apibūdinimas: jis/ji įgauna pirmą tapatybę savo kultūros rėmuose per šeimos, specifinių grupių, ir bendruomenės ritualus (krikštai, metrikavimas, įvardijimas, įpilietinimas). Modernių Vakarų civilizacijos reikalavimai – įskaitant ir mokslinę apšvietą – nustatė individo ir kultūros esmines teises, bet nenustatė nei individo, nei kultūros tapatumo supratimo. Kiekvienas autonomiškas „individas“ neturi apibūdinimo, ir todėl gali patapti tuo, ką jis/ji pasirenka. Kitaip tariant, individas įgauna tapatybę tik sukurdamas kokią nors ypatybę. Taip pat su kultūra: ji yra kuriama lyg iš nieko, nes ji neatstovauja jokios  ontologinės ar metafizinės tikrovės.  Atvirkščiai, ir pastarosios yra kultūriniai kūriniai. Visa tai reikia griežtai apmąstyti ir surasti principus, kurie yra neišvengiami atsakyti į mūsų iškeltą tapatybės klausimą.

BENDRUOMENĖ IR TAPATYBĖ

Kokią reikšmę turi bendruomenė sąryšyje su individo tapatybe? Sociologijos tyrinėjimai nurodo vieną principinį dalyką: bendruomenė susideda iš funkcijų, hierarchinių pozicijų, priklausančių įvairioms sritims. Šiuose rėmuose žmogus tampa apibūdintas pagal jo bendruomenės funkciją, jo “žaismo rolę”: policininkas, mokytojas, valstietis, mokinys, vyras, žmona, kriminalas, kareivis.  Bet sociologija daleidžia, kad tokios pozicijos ir yra sąlyga žmogaus tapatybės. Tokia prielaida visgi nėra užtenkama, nes žmogus dažniausiai turi daugiau negu vieną “rolę”.  Vienas dalykas yra aiškus:  “empirinis žmogus” nėra užtenkamas matas, kaip reikėtą suprasti tapatybę.  Kas  pastebėtina sąryšyje su tapatybe ir net egocentriško  aš,  tapatybės “pats” yra visuomet daugiau negu aš arba empirinė duotis. Toks daugiau yra visuomet išgyvenamas, sudarantis bendruomenės nustatytos tapatybės pagrindą. Žmogus yra daugiau negu, kas pasirodo dabartyje. Įvairūs aprašymai buvo ir yra vartojami apibrėžti šį daugiau, pradedant nuo potencialo, einant per galimybę ir net siekiant begalybės. Toks daugiau pasirodo, kaip dalykiškas faktas, turintis esmę, kuri turi būti atverta, išvystyta, įgyvendinta – reiškia yra chronoskopiška. Net ir drąsesnės filosofinės antropologijos pripažįsta šią esmę, pareikšdamos, kad žmogus yra “neužbaigta būtybė”. Esant tokiam stoviui, reikia surasti pagrindą sociologiškai apibūdintų tapatybių.

Nepaisant, kokio lygio ir sudėtingumo, kiekviena bendruomenė auklėja visus nuo pradinės kalbos iki “valdininkystės“. Anot Eugen Fink, lavinimas yra svarbiausia žmogaus dalia, nes nei kiti, nei patys mes nežinome a priori nei savo, nei kitų sugebėjimų . Lavinimas nebūtinai turi būti formalus – mokyklinis; Ar mokinama ganyti žąsiukus, medžioti bizonus, ar pinti krepšius – visa tai yra atvėrimas, ką žmogus gali ir ko jis nesugeba. Gebėjimai yra potencialas, kuris atsiveria per lavinimą, kur kiekvienas jaunuolis/-ė pereina išmėginimą įvairiose srityse, pereina skirtingas veiklas ir taip pat pereina patikrinimą, egzaminus ir tokioje eigoje pradeda surasti, ką jis/ji sugeba ir ko – ne. Čia pasirodo skirtumas tarp žmogui patinkamos veiklos ir jo sugebėjimų. Jaunuolei gali nepatikti matematika, bet jai ši disciplina yra geriausiai suprantama, o kita, kurią ji mėgsta, yra beveik neįkandama. Taigi, negalima sumaišyti pasitenkinimo ir net laimės, ieškant ką žmogus gali su kokiais nors psichologiniais jausmais. Psichologizavimas yra viena iš blogiausių pažiūrų į auklėjimą. Reikia pabrėžti, kad lavinimo sistema turi sudaryti visiems lygų priėjimą ir reikalavimą pereiti įvairovę sričių, norint nustatyti, ką jaunieji suranda, kaip jų aukščiausias galias. Todėl negali būti tokių sumanymų, kaip a priori egzaminai lyg, kad galintys nustatyti, dar prieš perėjimą įvairių disciplinų, ką jaunas žmogus gali, kokie yra jo talentai. Taip pat negalima nutarti per apklausą, ko jaunas žmogus nori, kas jam patinka, arba ko norėtų jo tėvai. Visa tai yra įdomu, bet negali per daug padėti surasti jaunuolių galias. Iš pagrindų, ką žmogus gali, pasirodo einant per ilgas studijas, veiklas ir tuo būdu surandant įvairius galių lygmenis. Kaip tik grožis ir turtingumas bendruomenės randasi tame, kad galima atverti įvairovę galių skirtingų viena nuo kitų ir tuo pačiu atveriančių individų tapatybes.  Anot šio lygmens, bendruomenė nenustato individo tapatybės, bet sąlygoja specifinės tapatybės pasirodymą. Šiuo atveju, klasikinė filosofija buvo ir toliau yra aktuali, suvokiant bendruomenės ir individo tapatybės sąstatą.

Toks turtingumas turi ypatingą esmę: išvystyti jos potencialą, jos aukščiausią galią, jai yra reikalingi kiti, kurie išvysto kitas galias, nes veikdama savo galių ribose, ji negali išgyventi be kitų, veikiančių kitose srityse. Jos gyvenimo pilnatis prasitęsia per kitų gyvenimo galias, kurios sudaro jai sąlygas veikti pagal savo aukščiausias galias. Tai yra visapusiškas poreikis skirtingų galių, kur viena reikalauja kitų ir atvirkščiai. Ką “aš galiu” ir ko negaliu,  pasirodo per kitus, skirtingus nuo manęs, taip ir lavinimo eigoje atsiveria skirtingos galios viena kitai reikalingos pratęsti vieną per kitas ir taip pat sukurti kiekvienos savo tapatybės suvokimui ir užlaikymui. Išvystymas vieno, nėra užtenkamas be išvystymo kitų, ir tik per lavinimą kiekvienas taip pat supranta kitų svarbą, be kurių nei vienas, nei kitas negali pilnai įgyvendinti savo aukščiausios galios. Kiti yra visapusiškai reikalingi, einant nuo išdirbystės kasdieniškų reikmenų iki kultūros galingų kūrinių. Tokia visapusiškumo patirtis pristabdo išdidumą modernaus žmogaus, teigiančio, kad jis yra kalvis savo tapatybės, nepriklausomumo ir gyvenimo, kad jam kiti yra nesvarbūs ir net nereikalingi. Reikia pabrėžti, kad iki šiol dar nebuvo minėtas joks disciplinų svarbumo matas. To esmiško daugiau plotmėje, visos galios yra lygios, nes visos yra reikalingos užlaikymui kitų ir savęs. Toks visapusiškas reikalingumas sudaro ne tik individo tapatumą, bet taip pat jo/jos vertę. Pastaroji  nėra specifinė individo ypatybė, bet sąryšis tarp individų, ir, tuo atveju, individo vertė yra ne tik jo veiksmas sau, bet taip pat jo/jos indėlis kitiems. Taip pat dar nėra nustatyta, ar individas, ar bendruomenė yra svarbesni. Čia dar randasi abipusiškas grindimas, kur bendruomenė grindžia individą ir individas – bendruomenę.

Šioje vietoje pasirodo du iš aštuonių pagrindinių filosofijos surastų “rūšių” arba gene, kurios pagrindžia visas sąvokas ir visus daiktus bei įvykius, nors jos nėra ypatybės nei daiktų, nei įvykių: tapatumas, skirtumas. Judesys, pastovumas, vienas, daugis, Niekis ir Būtis.  Kiekvienas žmogus turi tapatybę tik išsiskirdamas iš kitų. Nors šios gene  nėra ypatybės, be jų joks mąstymas nebūtų įmanomas. Kalbant žmogaus plotmėje, nėra asmens tapatumo be jo išsiskyrimo nuo kitų. Šis klasikinis supratimas paneigia dabarties įvairius teiginius, kad nėra jokio žmogaus tapatumo, nes visos sąvokos yra nulemtos vien skirtumais. Bet kaip galima kalbėti apie skirtumus, neturint sąvokos, kas yra tapatumas? Kitaip tariant, neturint tapatumo, nėra ir skirtumų. Svarbu pabrėžti klasikinį žmogaus tapatybės suvokimą: lavinimas nereiškia vien tik paruošimo individo įgauti bendruomenei vertą funkciją – toks suvokimas priklauso modernių teorijų rėmuose – bet taip pat atverti individo tapatumą “savaime”, kaip jis iš tikro yra. Einant per lavinimą, jis/ji pasiekia savo specifinę esmę, ir veikimas tokios esmės rėmuose sudaro individo, kaip tokio pagrindinę būtį. Konkrečiai kalbant, per auklėjimą, individo potencialas pasiekia savo pilną formą, pilną tapatumą, ir, tokiu būdu, tikrą individo būtį. Pastaroji veikia vien dėl veiklos, nes veikla išreiškia to individo tikrą būtį ir tapatybę.  Jei jaunuolė/-is negali pasiekti savo specifinės formos – pagal savo potencialą patapti architektu – tai jis/ji nepasiekia savo būties savaime ir todėl patampa vien bendruomenės vertinga funkcija. Tuo pačiu, jei jaunuolis/-ė peržengia savo potencialą – patampa daktaru – tai ji/jis negali veikti, kaip daktaras, ir net pritikti bendruomenės daktaro vertei. Reiškia, kad kiekvienas asmuo ne tik turi bendruomenės vertę, bet jo vertė turi sutapti su individo ontologiniu stoviu.

Šis ontologinis stovis yra ypatingai svarbus suprasti bendruomenės pareigas. Išvystyti potencialą ir pasiekti kiekvieno ontologinį lygį, reikia bendruomenės sąlygų, bendruomenės atsakomybės sukurti ir remti lavinimą visų jaunų kartų, nes be lavinimo tokios kartos nesuras savo ontologinio lygio ir pasiliks nepasiekę savo pilnos formos, pilno įgyvendinimo kiekvieno asmens ontologinio tapatumo, kiekvieno aukščiausių galių. Klasikinis suvokimas bendruomenės kaip sąlygos, sukūrimui lavinimo atvėrimui kiekvieno potencialo ir pasiekimo aukščiausios formos, nėra moderni “priežastis”, kuri padaro iš individo tuo, ko reikia bendruomenei, anot jos funkcinių pozicijų, bet yra aitia, atsakomybė, kurią bendruomenė turi prisiimti, kaip sąlygą išvystymui individų ontologinių stovių. Tokia aitia, atsakomybė, sudaro visos bendruomenės moralinį pagrindą, ant kurio tampa išvystyti “moralūs” piliečiai.  Dabartyje yra būtina suprasti, kad esant įvairovei “moralių” ir net jų kultūrinio reliatyvumo, klasikinis mąstymas nurodo daug gilesnius ontologinius moralės reikalavimus. Bendruomenės atsakomybė ne sukurti lyg iš nieko, bet išvystyti moralę, reikalauja, kad kiekvienas jaunuolis/-ė pasiektų ir suvoktų jų aukščiausius ontologinius stovius, kaip jų “savaime” tikrovę, ir, tuo pačiu, suprastų, kad, veikiant pagal tos tikrovės reikalavimus, yra tokio ontologinio stovio sutapimas su “gėriu”.

Objektyvus gėris, kaip ir kiti ne jusliniai fenomenai, yra prieinami, išmokstant, kaip išskirti esmiškai, kas priklauso ir kas – ne, specifinei tikrovės plotmei. Tai galima pradėti su argumentais vedančiais prie teisingumo. Kelkime klausimą: kas geriausiai žino, ko reikia žmogui – vaikui – pradedant gyvenimą?  Visiems yra aišku, kad tėvai yra geriausi viskam, nes jie vaikus myli ir nori jiems geriausio ir sveikiausio gyvenimo. Be abejo, bet meilė ne vien kartais klysta, ji taip pat gali būti migla, kuri apakina žmones ir neleidžia jiems matyti tiesos, ypač sąlytyje su jų vaikais. O vaikams reikia išmokti suprasti dalykus, kurių dauguma tėvų nemoka. Reiškia, kad geriau lankyti mokyklą, kur randasi geri įvairių sričių mokytojai, negu sėdėti namie su mylinčiais tėvais. Šiuo atveju, vaikams yra naudingiau mokytis iš žmonių, kurie tų vaikų asmeniškai nemyli, bet visgi žino, kaip jiems reikia suprasti įvairias mokslų sritis. Klausimas, ką tas bendro turi su gėriu, yra atsakomas tiesiogiai. Nei tėvai, nei bendruomenės valdovai nežino a priori, kokie yra vaiko polinkiai, gabumai, ir todėl visokie egzaminai nutarti, ką vaikas turėtų mokytis yra bereikšmė veikla. Sužinoti, ką kas gali, būtina kiekvienam išmėginti įvairias sritis mokykloje ir šiuo būdu surasti, ką vaikas supranta, gali, ir kokioje srityje jis turi pranašumų. Nors tėvai labai norėtų, kad jų vaikelis išmoktų naudingiausią ar svarbiausią sritį ir, tuo būdu, turėtų geresnį ir aukštesnį bendruomenės rangą, tokie norai neturi nieko bendro su tuo, ką vaikelis, eidamas per mokyklą, pradeda surasti, kaip jo geriausias „talentas“. Turi būti akivaizdu, kad tokioje mokykloje dingsta „psichologija“ ir visos kitos bendruomenės sistemos, kaip demokratija, monarchija, plutokratija, nes psichologiškai kalbant, nepaisant, ko žmogus nori, ir kaip jis jaučiasi, neturi nieko bendro su tuo, ką jis gali. Einant per mokyklą ir išbandant įvairias programas, ir tik per tokią praktiką vaikas pasiektų savo lygį.  Augdamas ir eidamas per mokyklą,  jaunuolis suprastų įvairias sritis, bet ne visas tobulai. Todėl jam užtektų suprasti, kaip kitos sritys rišasi su jo, ir kaip kiekvienas jaunuolis, išvystęs savo aukščiausias galias, taptų bendruomenės vertingu įnašu.

Šitoks kiekvieno išvystymas aukščiausių galių reiškia, kad kiekvienas pasiekia savo ribą ir todėl yra suteikta teisinga bendruomenėje pozicija, ne dėl to, kad jo šeima buvo turtingesnė ar įtakingesnė, bet todėl, kad jam nebuvo kliūčių pasiekti savo lygį. Jei dėl kokių nors pašalinių priežasčių, šeimos stovio ar norų, jaunuolis negalėtų pasiekti savo lygio, tai bendruomenė nebūtų teisinga. Taip pat, jei stumiamas savo šeimos ir jos išgalių, jaunuolis siektų daugiau negu jo galių ribos, jis irgi mėgintų gyventi neteisingai. Juk jei vienas jaunuolis, galintis būti daktaru neįmano įsigyti medicinos išsilavinimo dėl stokos pinigų, tai jis patirtų neteisingumą. Jei kitas jaunuolis, iš turtingos šeimos būtų stumiamas patapti daktaru, nepaisant, kad jis apalpsta pamatęs nesveiką žmogų, tai ir jis patirtų neteisingumą. Bet dar ypatingiau: bendruomenei reikia žmonių, kurie yra tinkami atlikti svarbias pareigas. Jei gabus jaunuolis medicinoje negalės pasiekti savo lygio, tai bendruomenė neturės vieno patikimo daktaro, o jei medicinoje negabus pataps daktaru, tai bendruomenė nukentės turėdama pasikliauti daktaru, kuris neįstengtų atlikti teisingai savo pareigų. Teisingumas reikalauja, kad kiekvienas bendruomenės narys yra pasiekęs savo geriausią ir aukščiausią išsilavinimo lygį ir galintis veikti savo srityje su pasitikėjimu bendruomenės, kad jis pilnai supranta savo specialybę ir gali atlikti savo pareigas be jokių kliūčių. Yra svarbu, kad šioje plotmėje nėra luomų skirtumų, nes visi supranta, kad kiekvienas, atlikdamas savo pareigas, yra bendruomenei reikalingas asmuo, nes kiti, atlikdami savo pareigas pagal jų pasiektą išsilavinimo lygį, tarnauja ne tik sau, bet ir visiems kitiems. Juk puikiai sugabus mechanikas yra labai svarbus, nes nuo jo supratimo priklauso pataisymas automobilių ir garantavimas, kad daktaro automobilis veiks puikiai, aplankant ligonius, o mechanikas irgi gerai žino, kad jo gabiai ir sąžiningai atliktos pareigos taip pat suteikia ligoniams pagalbą, nes daktaras pasitiki mechaniko išsilavinimu. Tuo pačiu, mechanikas žino, kad jis gali pasitikėti daktaru, kuris veikia pagal savo tobuliausią galią. Pasirodo, kad tokie sričių sąryšiai ir kiekvieno veikla savo aukščiausiame lygyje sudaro gėrį ir pavienio ir visų bendruomenės narių.

Būtina pabrėžti, kad žmogaus esmė, kaip daugiau, gali būti atverta tik per dar daugiau duoties bendruomenės tarp-subjektyvinėje plotmėje, kuri sudaro viso lavinimo foną arba užnugarį, iš kurio galima iškelti mokslui ir kultūrai reikiamus sluoksnius, kurie yra sąlyga atvėrimui ir tarp-subjektyviniam praturtinimui moksleivių ir piliečių. Svarbi tokio fono forma  yra tradicija, kaip turtas, iš kurio galima pasisemti ir jį pratęsti, paįvairinti, bet be kurio asmens tapatybė nebūtų įmanoma, nes žmogus neturėtų sąlygų atverti savo aukščiausių galių ir pratęsti jų kėlimą per policentrinį sąryšį su kitais. Tuo pačiu, neturint tokio fono, nepasirodytų sąlygų įvairovės ir todėl žmogus neįstengtų atverti kokios nors galios; ji paliktų uždara ir žmogus nebūtų pilnai įgyvendinęs savo potencialo, savo ontologinio lygio ir įnašo kitiems. Čia ir pasirodo esmė principo, ką aš galiu, kuris išsivysto skirtume tarp, aš negaliu, nuo to ką, tu gali.  Aš atlieku vieną, nors sudėtingą veiklą, kuri sudaro mano ontologinę tapatybę ir, tuo pačiu, tarnauja ir tau, o tu atlieki kitą veiklą, kuri tarnauja man ir yra tavo lygmens ontologinė tapatybė. Aš galiu/aš negaliu sudaro tapatybių-skirtumų logiką, kuri tęsiasi policentriškai per tradicijos gelmes. Bet prieš prieinant prie tradicijos (ir kultūros) klausimo, būtina griežtai suprasti ontologinę tapatybę ir jos skirtumą nuo atviro ir neapibrėžto modernaus žmogaus galimybių akiratį.

Jau minėjome, kad modernus subjektas yra autonomiškas, kuriantis save ir savo gyvenimo taisykles bei sąlygas be jokių prielaidų ar priežasčių. Kiekvienas yra savo gyvenimo kalvis, nes jis neturi jokio turinio – jis save kuria, anot Fink, lyg iš nieko. Esant tokiam stoviui, nėra jokio mato, kuo žmogus gali būti, nes visos galimybės jam yra duotos kaip jo pasirinkimo akiratis. Ši autonomija dabartyje pasirodė savo esmėje per paskutines technologijas – cyber-tikrovę. Kiekvienas gali sukurti, kokią tik nori tapatybę – arbitrariškai. Postmodernistai iš to išveda, kad viskas yra arbitrariškas kūrinys, neturintis jokio ontologinio mato, ir tuo būdu nei vienas iš tų kūrinių (ar jie būtų kultūros, bendruomenės, ar įvairūs diskursai) negali būti pranašesnis už kitus, nei vienas negali pasiskelbti tikruoju diskursu, turinčiu pretenziją atstovauti “tikrovei”. Svarbiausios pasekmės modernios autonomijos ir jos postmodernistų pratęsimo, kaip neribotų galimybių šaltinio, yra sekančios: pirma, jei visi teiginiai, visos kultūros ir bendruomenių sąstatai bei individo tapatybė yra arbitrariški kūriniai, tai ir teiginys, kad viskas išplaukia iš autonomiško subjekto irgi yra vienas iš tokių arbitrariškų kūrinių ir negali pretenduoti būti pagrindu visų kitų teiginių; antra, nebegalima kalbėti apie “visuotinas žmogaus teises”, nes pastarosios yra vienos kultūros, vienas arbitrariškas diskursas, neturintis jokio pranašumo prieš kitus diskursus; trečia, nėra mato, kaip įvertinti bendruomenes arba jose esančias kultūras ir jų elgesį su žmonėmis. Visur išgirstami pareiškimai: “nesikiškite į mūsų vidaus reikalus”; ketvirta, visa tai sudaro nuorodas, kad nėra žmogaus esmės ir todėl nėra žmogaus apibūdinimo be kokio nors kultūros diskurso.  Klausimas iškyla, kodėl visgi dabartyje kiekviena kultūra reikalauja ne tik pripažinimo, jos savitumo teisių, bet taip pat reikalauja, kad tos kultūros gyventojai būtu pripažinami, kaip lygūs žmonijos nariai? Iš kur staiga atsiranda “žmonija”, kaip specifinė gyvūnų rūšis? Čia pasirodo modernių ir postmodernių “filosofijų” klastotė: paviršutiniškai yra atsisakoma žmogaus esmės, o pro “užpakalines duris” ta esmė vėl tampa įtraukiama, kaip matas. Todėl mums reikia grįžti į klasiką, norint suprasti tokį matą.

Klasikinė filosofija buvo ir yra racionali ir neperšokanti sąmoningumo, o pastarasis reikalauja, kad žmogus suprastų save ir kitus specifinėse ribose: išvystyme individo geriausio potencialo. Juk ne kiekvienas ir net nei vienas negali būti kuo tik nori, negali nutarti, kad galima įgyvendinti bet kokią užsinorėtą galimybę. Aš labai norėčiau būti olimpiados 100 metrų bėgimo čempionas, bet jokios mano pastangos to niekada negalėjo, o dabar tikrai negalės įgyvendinti. Aš pasiekiau savo potencialą visai kitoje srityje ir šis įgyvendinimas yra mano ontologinė tapatybė. Kaip minėta, bendruomenė sudaro “sąlygas”, kurios leidžia individui atverti jo potencialą ir įgyvendinti aukščiausią to potencialo formą. Šis ontologinis stovis nėra vien bendruomenės vertė, bet taip pat ontologinis matas tokios bendruomenės, ir net visų bendruomenių. Jis nėra arbitrariškas, nes jame pasirodo, kas iš esmės yra žmogus, ir, tuo pačiu, kaip žmogus suranda savo ontologinę tapatybę. Pastaroji yra visuotina, nes jį nustato bendruomenės verčių užtenkamumą, jų atvėrimą kiekvieno individo ontologinę tapatybę. Nors ji turi bendruomenės verčių kokybes, ji taip pat turi ontologinį stovį, kurio kokybės yra “vidinės vertybės”: kilnumas, teisingumas, pagarba kitiems ir savigarba, taurumas, orumas ir atsakomybė. Šios kokybės nebėra kategoriškos, bet, tariant klasikine kalba, tautogoriškos. Jos atsiveria tik per žmogaus ontologinę veiklą. Pasiekęs savo ontologinį tapatumą, žmogus vien dėl to elgiasi garbingai, teisingai, kilniai, pripažįsta kitų pasiekimus, ne tik kaip jam reikalingus, bet kaip kito žmogaus savaiminę ontologinę tikrovę. Juk pasiekęs, kas esi, gyveni ne tik tarnauti bendruomenei, bet taip pat būti, kas esi, veikti pagal savo pasiektos ontologinės tapatybės užduotis – ne tik veiki, bet nori taip veikti.

Vakariečiams neturėtų būti paslaptis, kad Sokratas gyveno tautogoriškuose rėmuose ir, ieškodamas tiesos, kaip jo ontologinės užduoties, išreiškė savo atsakomybę visų Atėniečių  akivaizdoje, ir už tą atsakomybę jis prisiėmė mirties bausmę: geriau mirsiu, nei atsisakysiu atsakomybės ieškoti ir siekti tiesos ir teisybės. Sokratas atvėrė žmogaus esmę, kaip tokią: žmogus yra klaidingas, laikinas, ir visgi negali pasikliauti kitų, net ir dieviškų nuorodų ar teiginių ir juos sekti, nes, tokiu atveju, jis praras atsakomybę už savo sprendimus ir savo klaidas. Mat įgyvendindamas savo atsakomybę, jis reikalavo atsakomybės iš kitų pateisinti jų veiksmus ir teiginius ir, esant klaidingiems, pripažinti savo klaidas. Koks siaubingas reikalavimas – o Atėniečiai nutarė, kad norint išvengti tokio siaubo, reikia pasmerkti žmogų, kuris drįsta apklausinėti visus, mėgsta pajuokauti iš viską žinančių išminčių, ir savo intelektualizmu įsiutinti publiką. Sokrato gyvenimas ir mirtis pagal žmogaus esmę turėjo būti, iš principo, ontologiškas. Einant per savo ir kitų klaidas ir neužtenkamus teiginius, jis siekė visuotinumo – kaip siekio, kuris pasidarė moksline Vakarų lemtimi. Reikėjo išsivaduoti iš visų prietarų, ideologijų, nepagrįstų teiginių, aiškiaregių ir pranašų. Sokratas vaikščiojo basas, neturėjo specialybės ir didelio uždarbio – bet tvirtai stovėjo žmogaus esmės rėmuose, stovėjo savo išvystyto potencialo ontologinės tapatybės ribose. Gal jis net nebeturėjo bendruomenės vertės, funkcijos, bet jis parodė savo “vidinį vertingumą”, kaip ontologinį matą, kuris iki dabar sudaro tylią prielaidą, sprendžiant visas bendruomenes ir jų pakankamumą įgyvendinti ir gerbti kiekvieno individo pasiektą ontologinį tapatumą.

Aišku, modernūs ir postmodernūs kritikai tuojau suras aiškų apkaltinimą tokios ontologinės tapatybės: žmogus neturi laisvės, jis yra uždaras, nulemtas neišvengiamų priežasčių – neturi autonomijos. Bet pastaroji veda arba į absoliutiškumą – tiesioginį anarchizmą, arba į gryną reliatyvumą ir, tuo atveju, nepripažinimą jokio bendrumo. Bet kas buvo atverta per mūsų argumentus nėra nei absoliutu nei reliatyvu. Ontologinėje plotmėje pasirodo  sukūrimas tiesioginės ir konkrečiai patirtos, atsiveriamos laisvės. Prieš iškeliant metafizinį klausimą, ar žmogus yra laisvas ar nulemtas, žmogus išvysto savo ontologinį potencialą ir tuo būdu “išsilaisvina” iš įvairių impulsų, neracionalių norų, nepasiekiamų geidulių, arba peržengimų savo galių. Per lavinimąsi žmogus praplečia akiračius, supranta, ką jis gali ir ko ne, ką jis daugiau gali suprasti per kitus ir tuo būdu praplėsti savo suvokimą jo tapatybės ir vertingumo bendruomenėje. Ši eiga tęsiasi nuo visai siauro, vaikiško akiračio iki išsilavinusio ir atviro akiračio, leidžiančio suprasti savo tapatybę platesnėse, atvirose, bet ne absoliučiai besąlyginėse galimybėse. Bet kaip tik suradimas savo ontologiškos tapatybės pakyla į “laisvą įvertinimą” savęs, savo bendruomenės ir kitų veiklos pagal jų tapatybes ir jos reikalavimus.

Iš spindulingų skliautų mėlynės,

Su džiaugsmu, Algis Mickūnas

2020 m. rugpjūčio 6 d.

Nuotrauka “Durys”/ Živilė Filmanavičiūtė