Romualdas Ozolas: ką reiškia pabudimas?

Foto: DDP / Unsplash

[Dvasia], tai begalybės sklaida baigtinybės pavidalais.

Ką reiškia <…> pabudimas? Tai reiškia, pirma, naują savivoką, antra, naują savitaigą.

Kas yra ta nauja savivoka? Vietoj savęs kaip daikto, pliko ir niekingo, blogėjančio tuo labiau, kuo giliau skverbiesi į save, ir gerėjančio tu ryškiau, kuo gausiau prisidengi drabužiais ir daiktais, būstais ir institutais, priklausomybėmis ir idėjomis, mes pajuntame save kaip kažką, kas, nors ir ne itin gražių dalykų kupina, yra kažkas visai tikra čia, čia pat, ir su tuo kažkuo gali dėtis tokie dalykai, kad visiškai nebeįdomu, kas darosi kur nors Kalugoje arba Paryžiuje. Nuofunksiocentristinės <…> [Maskvocentristinės; Briuseliocentristinės; Vašingtonocentristinės ir pan.] orientacijos pereinama prie paprastos, normalios antropocentristinės orientacijos, kuri už savęs pagal atpažinimo dėsnį koncentruojasi į etnocentristinę orientaciją. Tai ir yra naujosios, iš nužmoginimo sistemos ištrūkusios ir į normalų būvį grįžusios dvasios orientacija. Ji jau gali pradėti savo buvimo atsparos taškų paieškas ir rasti dorą kaip buvimo tikrumo tašką.

Kas yra naujoji savitaiga? Tai dorą kaip tiesą (t.y. kaip tikrą mąsto žmogugus daiktą arba dalyką) į savo tarpusavio santykius įjungiančio ir juos būtent tiesa grindžiančio žmogaus gyvenimo būdas, kuris kaip būdas, t.y. kaip santykių visuma, teisingus santykius daro gerus. Tokiu būdu gyvenantis ir materialias savo buvimo prielaidas reprodukuojantis žmogus kuria tikrą ekonomiką (štai kodėl ekonomika taip siejasi ir su estetika: tik geri santykiai gali kurti gerus, tikrus daiktus, t.y. daiktai tampa santykių kristalais).

Tokiu būdu gyvenantis ir idealias savo buvimo prielaidas reprodukuojantis žmogus kuria tikrą politiką (štai kodėl politika neatsiejama nuo valstybės: tik iki aukščiausios, t.y. politiniės, savitaigos pakylantis žmogus sukuria valstybę). Tokiu būdu gyvenantis ir dvasines savo buvimo prielaidas reprodukuojantis žmogus kuria tikrą kultūrą (štai kodėl kultūra taip siejasi su religija, filosofija, menu bei mokslu ir juos materializuojančia raštija arba kitomis visuomeninės atminties kaupimo priemonėmis).

Visa ši veiksmų ir jų rezultatų visuma kuria tautą. Tik visų šių veiksmų ir rezultatų visuma kuria, iškelia tautą. Tauta yra milžiniškų etnoso savivokos ir savitaigos pastangų rezultatas<…>.

[N]ebeliko pagrindinio resurso – žmogaus, žmonių: jie buvo tragiškiausiai nugyventi <…> pasaulio fizinio ir dvasinio išsekimo sąlygomis. Kokios čia lietuvių tautos, tris kartus genetiškai iš esmės nusiaubtos tautos, galimybės ir priedermės? <…>

[T]uri būti sukurta lietuviška mokykla, kuri dvasią ne niokotų, o ugdytų, ir ugdytų ne bet kokią – lietuvišką. Turi būti padėti pagrindai lietuvių tautos kultūros atgimimui ir jos tokiam išugdymui, kad ji būtų pajėgi reprodukuotis kaip tautinė kultūra. Ši kultūra turi pagimdyti meną, kuris remtųsi ne melu, o tiesa, ir reikštų gyventi norinčios bei džiaugsmingai gyvenančios tautos dvasios šviesą.

Šaltinis: „Tautinis mentalitetas: istoriosofiniai apmąstymai“, leidykla „Mintis“ 1989, 264-269 p.