Šarlatanizmas Lietuvoje (II dalis)
Kaip žinia, mūsų įspūdžius pagyvina, sustiprina, paryškina netikėtos, nesuplanuotos komiškos situacijos. Kurios pasižymi kartais ne tiek linksmumu, kiek graudumu. To nepavyko išvengti šį kartą „dvasinėje“ savaitgalio išvykoje – festivalyje „Mandala“ . Tikriausiai daugelis iš mūsų vaikystėje buvome auklėjami tėvų elgtis padoriai: slapta nesiklausyti svetimų pokalbių. Tačiau gyvenime kartais taip nutinka, kai netyčia, prieš savo valią, tampi intymių pasikalbėjimų liudininke, aplinkybių priversta ir nenoromis. Šio pasakojimo epizodą galėčiau pavadinti: „pro rakto skylutę“, atskleidžiančiu ne tiek tai, kas vyko „už durų“, kiek mano pačios išgyvenimą.
Festivalio poilsio zonoje yra teritorija skirta ramybei ir miegui. Šis nebylus tarpusavio sutarimas atrodo savaime suprantamas, bet galiojantis turbūt ne visiems. Gretimoje palapinėje, apie pirmą valandą nakties, išgirsta vedusio vyriškio, vaikų tėvo ir prityrusio verslininko, kaip save pristatė, „išpažintis“, o veikiau „pasigraudenimai“ įlindus į keliolikos metų jaunesnių mergelių poilsio buveinę, siekiant veikiausiai erotinio žemiškos egzistencijos kančių palengvinimo, skambėjo apgailėtinai. Bandžiau garsiai žiovauti, muistytis, kosėti, tačiau hormonų įaudrinti žmonės praranda klausą. Nepatogu darėsi kažkodėl man, o ne jiems, užplūdo gailesčio banga išpažinėjo žmonai, apėmė nusivylimas šito „brandaus mokytojo“ skelbiamais gyvenimo receptais, nuo nepatogių jausmų apėmė panieka ir pyktis toli nuo savo šeimos, nuotykių, o ne dvasinių patirčių ieškančiajam, ženkliai vyresniam už naująsias pažįstamas žmogui.
Nors lyg ir „čia“ negaliojantys, „psichoterapijos seansai“ nesąmoningai buvo rutuliojami ir toliau – naktį. Matyt mistiko Ošo tantrinės meilės idėjų įkvėptos apie žemiškus malonumus ir jų priešus, jaunosios kaimynės su „solidžiu“ vyriškiu neapdairiai dalinosi mintimis už sienų, pasižyminčiomis vandens pralaidumu, tačiau be jokios garso izoliacijos.
Manau, kad moralę dažnai žaloja nesąmoningas aplinkinių siekis „nutylėti“ tai, kas yra gėdinga ir nepadoru. Jie virsta nebyliais liudininkais, norinčiais įtampą užglaistyti, paslėpti visa tai toliau nuo mūsų visų akių. Todėl kalbu apie tai garsiai, tiesmukai ir stačiokiškai.
Šia savo rašliava neturiu tikslo atskleisti šio „naktinio drugelio“ tapatybės, bet turiu viltį paskatinti kiekvieną, tuo pačiu ir save pačią: „girdėti save“, „matyti save“. Kalu klaviatūra vis tomis pačiomis raidėmis, nežinia kurį jau kvadrilijoninį Pasaulyje kartą, Delfų šventyklos žodžius – „pažink save.“
Tęsiant tolimesnę savo refleksiją, prisiminiau ir antikinį posakį „Panem et circenes!“ („Duonos ir žaidimų!“), t. y. Romos žmonių reikalavimą nemokamo maisto ir nemokamų pasilinksminimų, skirtą valdantiesiems, mainais už paramą jiems, galiojantį visuomenėje iki šių dienų.
Šeimyninis restoranėlis, tik prieš savaitę atvėręs duris Vilniuje, Subačiaus gatvėje, susirinkusiems pristatė save puikiai – ne žodžiais, o patiekalais. Vegetariškas maistas stebino netikėtu paprastumu ir įdomiu skoniu. Aptarnavimo lygis, kiek yra įmanomas laukinės gamtos sąlygomis, buvo operatyvus ir pašildytas nuoširdžiu bei maloniu bendravimu, nukonkuravo žaliavalgių pavėsinę, pristatančią termiškai neapdoroto maisto idėjas. Asmeniškai laikausi nuostatos, kad per didelis dėmesys maistui, kaip, beje, ir per mažas – neprotingas. Sokratas sakė: „Mes gyvename ne tam, kad valgytume, o valgome tam, kad gyventume“. Tad ir šis pasakojimas visgi ne apie maistą, o apie gyvenimą.
Oro mandalos sektoriuje dėmesio buvo vertos „Gongų maudynės“, kuriomis pasimėgauti yra galimybė ir Vilniuje esančioje studijoje „Menas būti“. Ir jei išties norite atsigauti, pailsėti, susikoncentruoti, pabūti su savimi vienumoje garsų erdvėje, nuoširdžiai rekomenduoju.
Mano pastebėjimu, dvasinėse praktikose vyraujančios pamokos tampriai susijusios ir su finansų rinkos valdomu pasauliu, t.y. vartotojiškos visuomenės „filosofija“ – „Kaip leisti pinigus, kad jų daugėtų“ (Laimingojo Gyvenimo „raktininkas“ – Robertas Karvauskas). Užuomina manau aiški, apie kurią, mano supratimu, nemažai yra kalbama ir rašoma, todėl šia tema nebesiplėsiu.
Ką dar teko man „ten“sutikti, su kuo susidurti?
Kiekvienais metais festivalyje dalyvaujantį ezoterinio centro „AUM“ specialistą Artūrą Dabkevičių, fotografuojantį, individualiai diagnozuojantį ir teikiantį klientui patarimus, kaip toliau gyventi. Kaip ir būrėjų kortomis nesinaudoju paslaugomis gyvenime, taip ir šio fotografo meistriškumo neragavau, nors prisipažinsiu buvusia pagunda.
Ištvėriau pusę meditacijos, kuri trunka apie 40 min., „Transcendentinis atgimimas“ laiko. Išgirdusi transcendencijos termino sąsają su dieviškosios motinos įsčiomis, manasis entuziazmas išblėso. Pramerkusi akis stebėjau meditacijos „trenerės“ metodus. Kažkodėl atkeliavo namų šeimininkių vaizdinys, kurios savarankiškai pradeda verslą, perskaičiusios kokią nors egzotiškos šalies autoriaus knygutę, užsisako „patentą“ ir didina šeimos biudžetą.
Halografinės atminties specialistė Svetlana Kučerenko , Stanislavo Miulerio mokinė, pristatė ir demonstravo įsiminimo technikas. Atminties fenomeno niveliavimas su vaizduote iš esmės buvo netikslus (plačiau šia tema galite skaityti kitą straipsnį „Ar vaizduotė gali pavaduoti mūsų suvokimą?“ https://musmire.wordpress.com/category/jonkus/). Pagrįstų abejonių sukėlė teiginys, jog su parapsichologija šis metodas neturi nieko bendro. Nuolatos buvo akcentuojamas metodo patrauklumas iš didelės tikimybės perspektyvos, kad mūsų norai (tikslai), praktikuojant šias technikas, tikrai išsipildys. Kaip pavyzdys buvo pateikta klientės istorija, kaip ji mintimis „užstrikdė“ savo vyrą muitinėje, norėdama, kad šis vėliau grįžtų namo. Žadėjimas autoriui visuomet gimdo sėkmę. Juk jeigu troškimas ir neišsipildys, kaltę galima bus suversti per mažų treniruočių kiekiui ar netinkamai atliekamoms instrukcijoms.
Tikriausiai nebepajėgsiu paminėti visų „ten“ sutiktų sėkmės mokytojų, teorinio vaikų auklėjimo, priklausomybės ligų specialisčių, Krišnos garbintojų, MA-URI terapisčių/masažisčių, dietologų ir etc., tiesiog todėl, kad dažnai juos sutinkame ir įprastose, kasdienėse erdvėse. Grįžusi vėl imsiuosi sau įprastos laisvalaikio veiklos: „rimtų autorių rimtų veikalų“ skaitymo:)
Visuose „Mandalos“ festivaliuose labai patiko fraktalų, mandalų kūrybos pamokos. Piešdama pamiršti viską. Tai sielos judesys, kuris išlaisvina ir atpalaiduoja, džiuginą akį ir širdį.
Rašymo eigoje straipsnio forma įgavo subjektyvaus dienoraščio pavidalą. Paliesta tema reikalauja detalios, išsamios analizės. Įvykdžius šį reikalavimą tyrimas galėtų pretenduoti į objektyvumą. Šiandieninėse masinėse medijose jau virto norma pseudospecialistus pristatinėti kaip specialistus. Drįstu teigti, kad vyrauja paniava: „kas yra kas.“ Simuliakrinė situacija reikalauja aiškumo. „Publikuoju žurnalą pavadinimu „Chemija“, tačiau rašau apie alchemiją,“ – toks vaizdinys apibendrina mano mintis.
Parengė Živilė Filmanavičiūtė, 2014 m. liepos 29 d.
Štai čia išsakytas požiūris į kai kurias straipsnio mintis http://www.twitlonger.com/show/n_1s2qvm1