Algis Mickūnas: VERGIJA

Asociatyvi iliustracija: Zulmaury Saavedra / Unsplash

Pradėkime nuo Aristotelio diskusijų kas yra „vergas“, suprantant, kad iš principo žmogus yra apibūdintas „natūraliai“ ir anot natūralumo, visi yra lygūs, kaip žmonės. Pagal principingą nuostatą, ar didelis, ar mažas, ar juodas, raudonas, baltas, šviesių, tamsių plaukų, ar kalbantis viena kalba, ar kita, nėra esminio skirtumo. Visi turi potencialą išvystyti pilną, mąstančią žmogišką formą. Tokia forma sudaro ribą ir saiką. Bendras graikų tokios formos išvystymo suvokimas yra „paidea“ arba lavinimas, o pastarasis yra ne individo, bet bendruomenės reikalas. Juk tik per auklėjimą ir teigiamą aplinką žmogus išvysto savo formą.

Kas šiuo atveju būtų vergas? Žmogus, kuris nepasiekė savo brandos ir sugautas kokios nors neracionalios, besaikės aistros – patampa tos aistros ir jos išdavų žaislu. Keli pavyzdžiai iš šiuolaikinio gyvenimo, įskaitant ir „mokslinius“ bei „filosofinius“ išaiškinimus. Yra daug kalbama apie „laisvą rinką“ ir apie tuos, kurie toje rinkoje yra pasiekę viršūnes. Be abejo, yra rinka, bet ji neturi nieko bendra su laisve, nes visas dalyvių joje elgesys yra vedamas besaikio gobšumo. Tie veikėjai yra gobšumo vergai; įsigiję milijardą, jie nori antro, trečio… Jie neturi kitokio gyvenimo, neturi džiaugsmo (nors atrodo kad jie gali džiaugsmą nusipirkti, kas reiškia, už tam tikrą kainą įsigyti kitus vergus), ir taip pat, pagal jų pasisakymus, jie yra paklusę vienai „dievybei“, rinkai, jie jai vergauja.

Jei norėtųsi psichologizuoti, tai gal tiktų DeSado panelės Juliet aprašymas, kuri žarsto auksinių grašių perteklių ir vis nori dar daugiau, ne dėl to, kad jai daugiau reikia, gražiam gyvenimui, bet dėl to, kad ją džiugina mintis: kai ji turės vis daugiau, kiti turės vis mažiau. Grynas sadizmas.

O ką tas reiškia Aristotelio filosofijoje? Jie yra besaikiai, nesuvokia, kad gyvenime reikia pavalgyti, reikia laiko dialogui, reikia pastogės, šiek tiek patogumų, bet praleisti visą gyvenimą norint vis daugiau ir daugiau – yra betikslis gyvenimas. Anot Aristotelio, turtas ir besaikis jo krovimas negali būti tikslu, nes turtas yra priemonė, ir todėl siekti vis daugiau priemonių yra neracionali, tik vergo verta veikla.

Filosofas Algis Mickūnas svečiuojasi Rytuose pas mokinius

Mums turėtų kilti toks hipotetiškas klausimas: nors jie yra žmonės, tačiau vis dar nėra subrendę, mat pasidavę nesąmoningai aistrai, tad ar jie tinka dalyvauti visuomenės gyvenime? Juk vieša erdvė yra sukurta laisviems asmenims, laisvai aptarti viešus reikalus, o tokie vergai, šioje erdvėje, dalyvautų ne tik kaip nelaisvi, bet taip pat kaip reikalaujantys, kad visa viešuma būtų pavesta privataus gobšumo įtvirtinimui, reiškia vergovės įtvirtinimui. Trumpai tariant, jie patys atsisako laisvos visuomenės, save diskvalifikuoja, kaip brandžius demokratinės bendruomenės dalyvius.

Kita vergija yra kilus iš Artimųjų Rytų, su visais asmenybių kultais, tėvo, sūnų, pranašų – kur nė plaukas nenukrenta be viešpaties, karalių karaliaus valios. Šioji vergija turi variantų, laikomų „ortodoksija“, ar tai būtų dogmatinė ideologija, skelbianti galutinę tiesą, ar smegenų fiziologija, kuri išaiškina kiekvieną mūsų veiksmą. Čia pasirodo visų neklaidingųjų panašumas, įskaitant Leniną, Hitlerį ir visą Bizantiją, su visa Persiška autokratija, ir jų absoliučiomis „moralėmis“. Žmogus turi gyventi ant kelių, dėkoti valdovams, melstis, maldauti ir drebėti dėl savo „nuklydimo.“ Iš esmės – čia nerasi atsakingo žmogaus, nes viskas priklauso nuo autokrato (dievo, vado, karaliaus, išganytojo, išgelbėtojo) valios ir jo tikros tiesos suvokimo. Šitie vergai irgi nėra pribrendę, tad negalėtų dalyvauti laisvos viešumos erdvėje, kurioje kiekviena tezė, kiekvienas pasiūlymas yra tiesiog vienas iš daugelio ir turi būti lygiai, atvirai išgvildentas.

Tačiau šie vergai ateina į viešą erdvę (kurios jie net negalėtų atpažinti) su absoliučiais reikalavimais, kad ir kiti turi tapti paklusnūs kokiai nors ortodoksijai, ir tuo paneigia viešą erdvę ir pareigą dalyvauti viešuose nutarimuose. Tokioje vergijoje nėra Aristoteliško „dynamis“, kur kiekvienas gali siekti išvystyti suvokimą, kad žmogus, iš esmės, yra ribotas ir klystantis, ir todėl negali priimti kokios nors ortodoksijos be griežtų, viešų diskusijų.

Esmiškumo kritikai nesuprato, ką klasika atvėrė kaip esmiškumą: tai refleksinis suvokimas, kad žmogus yra ne visagalis, ne visa žinantis, ir negalintis teigti, kad sukūrė ar surado galutinę tiesą – jam reikia filosofiško išsilavinimo.

Dabartyje, įvairūs „filosofai“, yra pamėgę psichologizavimą ir jo „diskursą“ – Freudo libidinį perteklių, falinius signifikatus, pasąmonės jėgas, na ir Nietzschės jėgų sandūrius. Visi mūsų veiksmai, visi mūsų nutarimai yra persunkti geidulių, troškimų, kultūrinės pasąmonės, kutenimų, jėgos siekimų, ir, pagaliau, gyvenimo pagal „pasakas.“ Trumpai tariant, mes esame nulemti mūsų infantiliškų impulsų, patrauklos ir baimės lytiškumo, mums nepažįstamų ir neprieinamų kūno paviršiaus „nodų“ [šis žodelis, – linksmai sako filosofas, – yra iš G. Deleuze’o tekstų, tai  odos paviršius, turintis polyčio „jausmingas“ vietas  (nodal), kurios paliečiamos ir trokšta kitų polyčių. Visas gyvenimas yra tokių polyčių troškimas kitų – mes keliaujame per pasaulį ieškodami tokių polyčių pakutenimų (ryjant gyvą žuvytę, kuri pakutena gomurį ir t.t.], trokštančių paliesti kitas nodas, bet be jokio asmens, nes asmuo yra tų visų geidulių priespauda.

Ką tas reiškia? Jei mano visuomeninio gyvenimo pareiga yra klausti, ar kandidatas tiks vykdyti pareigas, ar atliks atsakingai jam paskirtus veiksmus, jo atsakymas galės būti tik toks: aš trokštu būti valdžioje ir turėti kitus pranokstančią jėgą, visa valdyti ir išpildyti savo troškimus – nes jie to reikalauja ir atsisakyti jų negaliu. Visa tai yra vergijos skatinimas – ar ji būtų psichinė, ar jėgos troškulys – nesuprantant to, kad Nietzschės interpretavimas, kaip „galios filosofijos“ propaguotojo, yra klaidingas, nesuprantant, kad jėgos siekis, reikalauja vis daugiau jėgos siekio, patampančio betiksliu, nes jėga yra įrankis kam nors ir jei ji bus palikta siekti savęs, ji bus aklas įrankių kaupimas, vien dėl to, kad reikia dar daugiau įrankių – lygiai kaip su siekiu turto dėl turto.

Reikia griežtai skirti bendruomenę nuo politinės bendruomenės. Bendruomenės lygmenyje nėra viešos erdvės, kurioje visi yra autonomiški ir lygūs bei turi pareigą dalyvauti viešų reikalų sprendimuose. Tas reiškia, kad bendruomenė susideda iš individų ar grupių interesų įgyvendinimo, jos principą gerai parodė Hobbes’as – visi yra visų priešai ir todėl viena grupė sugriebia daugiau jėgos ir valdo, naudoja, eikvoja kitas grupes be jokių kitų įstatymų. Kaip Kautyla – prieš maždaug 2500 metų pareiškė Indijoje: jau šiuo momentu mano draugas patampa mano priešu, ir mano priešas patampa mano draugu. Aš laimiu, nes aš įtikinu arba priverčiu kitus tarnauti man, o jei mano iždas ištuštėja – kiti pavergs mane. O politinė bendruomenė (polis) yra pirmiausia vieša erdvė, kurioje visi turi teise ir pareigą bei atsakomybę dalyvauti; tai reiškia, kad demokratija nėra sistema, bet fenomenas, kuris gyvuoja tik, kai visuomenė ją nuolat palaiko, per viešą veiklą.

Sakyti, kad „politika“ nėra mano reikalas, yra lygu savo laisvės ir lygybės atsisakymui bei viešos erdvės atidavimo visokiems interesams, demokratijos žlugimui. Bet dar toliau, vieša erdvė yra filosofija, nes pastaroji kaip tik reikalauja, kad kiekviena tezė, kiekviena galinga teorija, kiekvienas pranašų pranešimas, būtų viešai pateikti ir viešai diskutuojami; filosofijos būtinybė išplaukia iš žmogaus esmės suvokimo: esame klystantys, tačiau turime teisę kalbėti, bet ir sutinkame su atsakomybe už savo teiginius, taip pat svarbu priimti (net gal su padėka), jei kas nors parodė mūsų klaidas. Jei kieno nors tezė ar teorija tampa primesta visuomenei, kaip paskutinė tiesa, ir niekas jos negali viešai aptarinėti bei reikalauti pokyčių, jei atsiranda neužtenkamumų, tai dingsta vieša erdvė, politinė bendruomenė ir filosofija.

Demokratija yra ta erdvė, kurią palaiko filosofija ir filosofija yra palaikoma tokios erdvės. Visokio plauko ideologai à la Marksistai, Fašistai, fundamentalistai, būtinai reikalauja panaikinti viešą erdvę ir tuo pačiu filosofiją, nes pastaroji yra pavojingiausias gyvenimo būdas visoms absoliučioms tiesoms. Jei dabartyje yra „esmiškumas“ atmetamas, tai kuo jis gali būti pakeistas? Neklystančia teologija, absoliučia doktrina? Dauguma, kurie rašo apie Vakarų trūkumus ir, anot jų, Vakarai yra paremti esmiškumu, nėra įsigilinę į filosofiją bei jos suvokimą – kaip nuolat save tyrinėjančios ir į žmogų, kaip nuolat klystantį.

Vieša erdvė sąlygoja universalumą ne dėl to, kad yra surasta visuotina tiesa, bet kad yra universali taisyklė, kuri sako, kad visi žmonės turi teises, pareigas ir atsakomybes, ir jų teisės negali būti pažeistos. Visa tai yra atverta Kanto (kurio dauguma jo kritikų nėra skaitę), jis argumentavo taip: jei aš reikalauju autonomijos ir iš jos išplaukiančios lygybės, lygių teisių, kaip viešumos taisyklių, tai aš jų negaliu reikalauti tik sau ir išskirti kitus; aš turiu paversti tokius reikalavimus visuotinais, nes kitaip teigsiu, kad tos taisyklės yra mano, o ne tavo, ir todėl jos dings, kaip taisyklės, ir pataps individo psichologiniu troškimu.

Daugelis rašančių baidosi Kanto universalumo, nes bendrumas yra sutapatinamas su keista teze: visi mes esame tokie patys, turime tokia pačią esmę ir t. t. O Kanto universalumas garantuoja mano teisę mąstyti kitaip, pareigą abejoti absoliučiais teiginiais ir atsakomybę už mano su kitais nutarimus.

Multikultūriškumas, teigiantis, kad kiti turi savo kultūras ir tradicijas, taip pat teigia, kad toks Kanto universalumas – įskaitant ir viešą erdvę bei teises, yra modernių Vakarų kultūros reikalas, iš vis nepriklausantis ir net nepriimtinas kitoms kultūroms. Bet tada, tie teigėjai negali šūkauti, kad islamas pažeidžia moterų teises, pažeidžia teisę tyrinėti ir net atmesti kokį nors tekstą, reiškia pažeidžia teisę išreikšti kitas tiesas, ir t. t. Nes toks šūkavimas, kaip tik remiasi Vakarų filosofiniu viešos erdvės, teisių, autonomijos ir filosofijos būtinumo suvokimu.

Reikia būti nuosekliam: jei turime toleruoti kitas kultūras, tai leiskime toms kultūroms veikti pagal savo tradicijas ir nešūkauti, kad vienoje Afrikos gentyje, dvylikametė mergaitė buvo atiduota senam diedui, nes pagal tą tradiciją, mergytės močiutė buvo skolinga to senio tėvui ožką; ta mergytė yra užmokestis už tą ožką. Trumpai sakant, jei reikalaujame visuotinos „kitų“ tolerancijos, tai reikėtų paklausti, ar tolerancija turi ribas? Juk Stalinas ir Hitleris, ir kiti tokio plauko „vedliai“, puoselėjo savo kultūras, ir jiems priekaištauti dėl nežmogiško elgesio būtų tolerancijos paneigimas. Bet jeigu teigiame, kad jų elgesys yra „nežmogiškas“, tai nepastebint iškyla prielaida, kad yra žmogaus „esmė“, kaip matas nutarti, kas yra nežmogiška, ir kokia yra tolerancijos riba. Visas klasikinis mąstymas rėmėsi ribos suvokimu.

Iki kito,
Algis Mickūnas

Share Button
P.S. DĖMESIO! Jei patiko straipsnis ir spausite nykštį, prašome palaukti, kol pasirodys langas su GALIMYBE patvirtinti, jog tekstas tikrai tikrai patiko. Dėl mums nesuprantamų priežasčių, jau eilę metų šiai svetainei taikomi tokie papildomo patvirtinimo, ribojantys/represiniai mechanizmai. Jei kažką suprantate apie tai daugiau – labai prašome su mumis susisiekti filosofai@inbox.lt. AČIŪ!

You may also like...

1 Response

  1. gint parašė:

    labas Algi cia Gintaras Lunskis..,gal noretum sudalivauti vidio diskusijoje sia tema..,865606800

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code