Cognosce te ipsum
[ištrauka] „Nėra namų be dūmų arba dažniausiai šuns kailis nelaikomas vertingu. Žinot, nusprendžiau būti laiminga. O ką? Juk kiekvienas žmogus vertas laimės. Nuo šiol kiekvieną rytą kokias penkias minutes pasakosiu sau istoriją, kaip...
Gyveno kartą bandelių kepėja, o vienas iš jos pirkėjų buvo vargšas Architektas, kuris ateidavo vakarais ir prašydavo parduoti jam kepalėlį sudžiūvusios duonos. Taip tęsėsi ilgus metus. Kepėja vargšo Architekto labai gailėjo ir neiškentusi vieną...
Žiemą keliautojai Girioje paliko laužą. Nebekurstomas jis vos ruseno ir ėmė gesti. Ugnis ir sako giriai: – Argi Tau žiemą nešalta? Jei nori, aš Tave sušildysiu. Draugaukime, Tu man duosi malkų, o aš Tave...
„Heideggeris yra žmogus, tiesiog apniktas sąvokos „yra“ (gr. on), be galo nustebintas egzistencijos fakto ir persekiojamas kitos galimybės – nieko (Sartre‘o neant) – realumo.“ [Steiner G. Heideggeris. Vilnius. 1995. P. 67] M. Heideggeris, siekdamas...
Už tų dviejų vienas kitam prieštaraujančių ir net vienas kitą neigiančių transcendencijos vaizdinių slypi dvi filosofinės orientacijos. Negana to, galėtume pridurti, kad už jų slypi dvi pamatinės žmogaus orientacijos šiame pasaulyje; vieną iš jų...
Pirmąjį požiūrį, grindžiamą istoristine filosofijos samprata, galėtume pavadinti moksliniu arba tiriamuoju. Tyrinėjimo tikslai gali būti įvairūs: paaiškinti, ką mąstė vienas ar kitas praeities filosofas, atskleisti vienos ar kitos filosofijos atsiradimo priežastis, nulėmusias kalbinę išraišką...
Kai įvairūs žmonės man užsimena apie savąją mokyklą bei dalijasi vaikystės prisiminimais, prieš akis iš gilių atminties klodų atklysta aštuonis metus smalsiu nuovargiu trinto, įvairių mokslų žinių teikusio, staiga atsiradusio ir nelauktai išnykusio laiko...
Atleisti sunku. Kažkas mumyse priešinasi. Sunku atleisti, nes baisu prarasti savigarbą. Mūsų egocentrizmas nenori atleisti. Kai jaučiamės įžeisti, galvojame ne apie atlaidumą, o apie teisingumą. Stoikui netenka atleisti, nes jis neleidžia sau net supykti....
Tomas Akvinietis (Thomas Aquinas, 1224/5-1274 – viduramžių filosofas, scholastas. Susiejo krikščioniškąją tradiciją su Aristotelio filosofija. Gimė netoli Neapalio, Italijoje. Penkerių metų buvo išsiųstas į Monte Cassino vienuolyną, iš kurio išvyko mokytis į Neapolio universitetą....
„Reikia būtinai sakyti ir galvoti, kad būna tik tai, kas yra. Juk būtis yra, o nebūties nėra.“ [Parmenidas (apie 500 m.)] Parmenino samprotavimų apie būtį išeities taškas buvo be galo paprastas. Tai...
Nuodėmė kaip nepaklusnumas yra autoritarinės, taigi turėtojiškosios struktūros dalis, o neautoritarinėje struktūroje, siekiančioje savo šaknimis buvimą, nuodėmės prasmė visai kita. Šitą antrą prasmę nesunku perskaityti bibliniame pasakojime apie nuopolį, jeigu kitaip interpretuosime patį pasakojimą....
Svarbu – ne mirti. Svarbu – išgyventi. Tai gali padėti ir mintis apie laisvą apsisprendimą mirti. «Gyvenk taip, lyg rengtumeis greit jį apleisti.» [Seneka. Laiškai Lucilijui] Žiauru būtų prarasti teisę užbaigti pačiam gyvenimą. Tačiau...
Proto stiprybė nugali egzistencinę mirties baimę. Koks puikus dalykas yra išmokti mirti. [Epikūras] Bet ar yra prasmė mokytis to, ko prireiks tik vieną kartą? «Kaip tik todėl ir privalome mąstyti: kai negalime patikrinti, ar...
Hesė Hermanas (Hermann Hesse, 1877-1962) – vokiečių rašytojas, filosofinio romano meistras, poetas. 1946 m. tapo Nobelio premijos laureatu. Rašytoją domina idealaus dvasinio ir realaus veikliojo, intelektualaus ir jausminio gyvenimo prieštaros. Herojai dažnai atstovauja šiems...
Epikūras (341-270 m. pr. Kr.) – antikos filosofas. Labai anksti (nuo 13-14 metų) pradėjo domėtis filosofija. Sulaukęs 32 metų pats ėmė ją dėstyti, įkūrė Atėnuose mokyklą („Epikūro sodą“), ant kurios vartų buvo parašyta „Svety,...
Fromas Ėrichas (Erich Fromm, 1900-1980) – amerikiečių psichoanalitikas, neofroidistas, „humanistinės psichoanalizės“ atstovas. Plėtojo Zygmundo Froido (Freud) požiūrį, jog pasąmoniniai veiksniai turi lemiamos įtakos asmenybės tapsmui. Tačiau, skirtingai nei Froidas, pagrindine pasąmonine galia laikė ne...
Froidas Zigmundas (Zygmunt Freud, 1856-1939) – austrų psichiatras, psichoanalizės, kaip asmenybės teorijos, kūrėjas. Froidas psichoanalizės metodą sukūrė psichinėms ligoms gydyti, o po to pritaikė platesnei žmonių santykių analizei. Žmogaus elgesio struktūrą ir motyvus Froidas...
Augustinas polemizuoja su įvairiais pagoniškosios kultūros simboliais. Nuvainikuoja jis ir savižudybės didybę. Draudimas „nežudyk“, Augustino manymu, neturi išimčių. Todėl savižudybė prilygsta žmogžudystei. Tik iš pirmo žvilgsnio savižudybė gali atrodyti didinga. Įsigilinus, aiškina Augustinas, vargu...
Augustinas Aurelijus (Augustinus, 354-430) – viduramžių filosofas, vyskupas, vienas iš katalikų „bažnyčios tėvų“, paskelbtas šventuoju. Pagrindiniai veikalai: Išpažintis (397-400), Apie šventąją trejybę (400-420), Apie Dievo valstybę (413-426). Jaunystėje skaitė Ciceroną, domėjosi filosofija. Įstojo į...
Aristotelis (384-322 pr. Kr.) – antikos filosofas, Platono mokinys. Nuo septyniolikos metų iki mokytojo mirties studijavo jo įsteigtoje akademijoje. Po to įkūrė savo mokyklą – licėjų. Aristotelis parašė tris etikos veikalus: Nikomacho etiką (skirta...
– Romos stoikas. Senekos tėvas taip pat buvo rašytojas, kilęs iš Ispanijos raitelių šeimos. Seneka Liucijus Anejus jaunesnysis gimė Kordoboje (Ispanija), mirė Romoje. Politinėje veikloje garsėjo oratoriniais sugebėjimais. Keliems metams buvo ištremtas į Korsiką....
K a i g e r a i p a g a l v o j i, tai doras ir sąžiningas žmogus beveik niekuo nesiskiria nuo vagies, nusikaltėlio ir bandito. Skiriasi tik tuo beveik....
Visi mūsų kalendoriai, kuriais buvo ir yra „gaudomas“ laikas, pagrįsti dangaus šviesulių judėjimu erdvėje. Net laiko abstrakcijose išlieka tas jo erdviškumo aidas. Kalbėdami apie praeitį, visada ją įsivaizduojame arba įvaizdiname, vadinasi, nebesantį laiką susiejame...
Žmogaus pasaulyje nėra nieko kasdieniškesnio ir nieko įprastesnio už erdvę ir laiką. Kasdienybėje, kurioje mes nuolat sukiojamės, erdvė ir laikas nuolat «painiojasi po kojomis» ir tvarko žmogaus gyvenimą nuo pradžios iki pabaigos, tarsi tai...
Be to, asketizmas reiškiasi savanorišku ir sąmoningu skurdu, atsirandančiu ne tik per accidens, išdalijus turtą, kad būtų palengvintos kitų kančios; šiuo atveju skurdas yra tikslas savaime ir turi tarnauti nuolatiniam valios marinimui, kad norų...
Jeigu žmogaus gyvenimą palygintume su apskritimo pavidalo keliu, nubetu žėrinčiomis anglimis, kuriame tik vietomis esama vėsių atkarpų, keliu, kurį mes neišvengiamai turime apibėgti, tada bus aišku, kad žmogų, apimtą iliuzinės svajonės, paguodžia vėsi vieta,...
I.Yalom‘as parašė knygą „Gydymas Šopenhaueriu“, o dabar leidykla „Margi raštai“ suteikia Jums unikalią galimybę atlikti terapiją savarankiškai, be tarpininkų. Pamedituoti ir pareflektuoti originalų A. Šopenhauerio tekstą. Filosofinio teksto skaitymas gali padėti geriau pažinti savąjį...
Laukinį nukrečia moralinis šiurpas vien nuo minties, kad jis bus atjaučiamas: tokiu atveju netenkama visų dorybių. Ką nors atjausti – tai tas pat kaip paniekinti, o niekinamo padaro nenorima matyti kenčiančio, tai neteikia malonumo....
S. Freudas kūrybiškumo šaltinį įžvelgė kūrėjų vaikystės traumose, lygino meną su neurotiniu fantazavimu. Jam krito į akis, kad daugelyje vadinamųjų psichologinių romanų vaizduojamas tik vieno veikėjo, pagrindinio, vidus, lyg rašytojas tūnotų jo sieloje. Jo...
Juk kaip siaučiančioje jūroje, iš visų pusių nusidriekiančioje į begalybę, kur kyla ir leidžiasi maurojantys vandens kalnai, valtelėje sėdi jūrininkas, pasitikėdamas silpnu laiveliu, taip ir kančių pasaulyje ramiai gyvena pavienis žmogus, remdamasis ir...
Apakimas yra tik negatyvioji blyksnio pusė, tik pirmasis žingsnis į filosofiją. Jis padeda suvokti kasdienio pasaulio netikrumą, bet neatsveria tikrosios būties. Todėl kad išties regėtu pačių daiktų būtį ir visiškai įeitum į filosofinę būseną,...
Antikinė kultūra neigė kančią. Ataraksija – vidinė sielos ramybė. Stoikų siekta apatija. Antikos išminčius kančią išsklaido protu. Epikūras sako, kad mirties nereikia bijoti, nes su ja žmogus nesusitinkąs, nes kai „yra žmogus, tai nėra...
Žmonių puolimo idėja lyg koks raudonas siūlas driekiasi per visą Biblijoj glūdinčią žydų istoriją ir ją glaudžion vienovėn suveda. Dėlei to, teisingu lenkų filosofo Josepho Hoenės Wronskio pasakymu, visą Senojo Įstatymo turinį galima trumpai...
Kažkodėl pastaruoju metu imu pastebėti vis daugiau raudonos spalvos. Jūratė S. Surengė parodą, kurios pagrindinė tema buvo tiesiog tai, kas raudona. Viskas parodoje buvo raudonos spalvos: ir eksponatai, ir vienkartiniai indai, kažkokie raudoni makaronai,...
Pasaulėžiūrų įvairumas yra neginčytinas faktas. Jau nuo pat žmogaus minties pabudimo dvasia nevienodai suprato pasaulį ir gyvenimą, nevienodai juos vertino ir todėl nevienodai formavo. Pažiūrų vienodumas yra siekiamas žmonijos idealas. Bet istorijos vyksme jis...
Didžiąją dalį savo (ne tiktai savo!) sąmonės faktų aš pažįstu kaip bendrus man ir kitam substratui arba (jeigu tai gyvoji būtybė) subjektui. Mudu juose tarytum susiliejame. Maža to. Aš pažįstu, kad tas substratas-subjektas objektyviai...
Pirmiausia sąžinės vieta dažniausiai laikoma krūtinė ar net širdis, ir yra sakoma, pavyzdžiui, „aš turiu gryną širdį“, užuot sakius „gryną sąžinę“. Savo žodžiams patvirtinti dažnai žmogus, mušdamasis į krūtinę, sako: „Mano sąžinė gryna“, kai...
Tarp laimės idealo ir realaus žmonių pasitenkinimo gyvenimu visada yra didesnis ar mažesnis skirtumas. Nuo laimės, kaip idealo, turime skirti realią žmogaus laimę, kurios turinį sudaro daugumos patenkinimas ir su tuo susiję nuolatos išgyvenami...
Tolerancijos objektas negali būti tai, kas patinka, malonu, kam pritariame. Kas patinka, to geidžiame, o ne toleruojame. Todėl ir nesakome, kad toleruojame madą, kuria sekame, kad toleruojame bičiulį, kuris mums mielas ir visuomet laukiamas....
O kaipgi atsiranda filosofinė būsena? „Dabar, – pasakiau, – pažiūrėk, kas būtų, jeigu juos išlaisvintų iš grandinių ir pagydytų nuo tos beprotybės, jeigu viskas vyktų natūraliai? Jei vienas iš jų būtų išlaisvintas ir priverstas...
Teoriškai galima tarti esant tris žmogaus gyvenimo kraštutinumus ir traktuoti juos kaip tikrojo žmogaus gyvenimo elementus. Pirma: galingas norėjimas, didžiosios aistros (radža-guna). Jos būdingos didiesiems istoriniams charakteriams; jas vaizduoja epas ir drama. Tačiau jos...
Beribis džiaugsmas ir labai stipri kančia visada pasireiškia tik tame pačiame asmenyje, nes jie yra abipusiškai sąlygoti ir abu kartu nulemti didelio dvasios gyvastingumo. Tokį džiaugsmą ir tokią kančią sukelia ne dabartis, o ateities...
Kančia yra tiek plati ir gili, kiek platus ir gilus pats žmogiškasis gyvenimas. Nėra nė vienos jo srities, kurią kančia aplenktų. Juo mes pasiekiame aukštesnį žmoniškosios egzistencijos laipsnį, juo mes turime patirti ir gilesnę...
Žmogaus esmė visose jo asmenybės gyvenimo srityse turi būti lemiamas dalykas. Ji turi vis labiau skleistis. Tai būtų esmingiausias žmogaus gyvenimo prasmės įsikūnijimas. Kaip žmonių vaikas, kiekvienas žmogus yra pašauktas savo gyvenimu į būtį...
Ką paprastai kultūra vadiname, apima dvejopus reiškinius. Vieni yra visa tai, ką žmonės padirba kaip veikią žmonės, vis tiek kokios kultūros laipsnio jie būtų. Jie kuria daiktų kultūrą. Antrieji reiškiniai yra tai, ką neginčijamai...
Blyksnis gali atvesti į filosofinę būseną, į mąstantį atvirumą pasauliui, vadinasi, į akylesnį, daiktų esmę ir tiesą atskleidžiantį regėjimą. Tačiau blyksnis iš pradžių apakina ir bloškia žmogų į tuštumą. O į tą tuštumą gali...
Naujausi komentarai