Magistrantės komentras į recenzento pastabas

„Darbo Įvade nerandame tinkamai pagrįstos darbo temos ir aiškiai suformuluotų tyrimo klausimų.“

Kaip pats Arvydas Šliogeris teigia, jam nereikia jokių metodų, teorijų, fenomenologijų ar hermeneutikų. Jo fi­lo­so­fi­ja nė­ra nei on­to­lo­gi­ja, nei pa­ži­ni­mo bū­das. Todėl darbo tema nukreipta į jo filosofiją, kaip unikalų fenomeną, ir darbe keliamas klausimas, ar visgi būtų įmanoma pažvelgti į jo filosofiją per tam tikras prieigas. Tyrime iškeltos keturios prieigos reprezentuoja, atstovauja tyrimo klausimus.

„Didžioji dalis skirsnio Darbo metodai skirta ne metodams, bet Šliogerio asmenybei ir kūrybai charakterizuoti.“

Skirsnyje darbo metodai yra aiškiai įvardinti tyrime naudojami metodai, tai aprašomasis, lyginamasis, interpretacinis, bei papildomas išorinis, empirinis, asmeninis – interviu šaltinis.
Ir tik po šio skirsnio, toliau aptariama Šliogerio asmenybė, kaip testinė įvado dalis.

„Skirsnyje Darbo naujoviškumas ir aktualumas nei naujoviškumas nei aktualumas nėra neatskleisti.“

Skirsnyje Darbo naujoviškumas ir aktualumas yra aiškiai paminėta, jog šiuo metu Arvydo Šliogerio filosofiją tyrinėja doktorantai Justinas Kučinskas, bei Virginijus Gustas, įvardintos jų tyrimo kryptys.
O tyrimo autorė mano, jog Šliogerio filosofijos interpretacijų lauką praplėstų žvilgsnis į profesoriaus filosofiją per tam tikras prieigas. Darbe iškeltos 4 prieigos, bet jos galėtų būti ir dauginamos, aptariant pavyzdžiui per psichoanalizės perspektyvą įtraukiant Z. Freudo riktų teoriją, ar aptariant Arvydo Šliogerio filosofijos santykį su Rytų tradicijomis ir panašiai.

„Keturiose darbo dalyse tekstui būdingas eseistinis stilius. Vietoje analizės ir argumentacijos randame asociacijų grandines. Tekste sunku įžvelgti minties kryptį, paragrafai menkai tarpusavyje susiję. Asociacijos autorę kartais nuveda tiek toli, jog skaitytojui sunku atrasti ryšį su darbo dalies ir net viso darbo tema. Pvz. p. 17-18 autorė ima kalbėti apie apie Čiurlionio tapybą, o minties posūkį link Čiurlionio motyvuoja pastebėjimas, kad Šliogeris mėgsta paveikslą „Žalčio sonata“. Nukrypimą nuo aptariamo objekto suvokia ir pati autorė, kuri p. 17 rašo „[į]domumo dėlei nukrypkime nuo pagrindinės šios dalies temos“.“

Čiurlionio paveikslas „Žalčio sonata“ mėgstamas A. Šliogerio paveikslas, nes atspindi visos žmonijos sielos istoriją, likimą, kelią iš pradžios į pabaigą, tai ne tik įdomu tyrimo autorei bet tai ir neatsiejama mintis nuo profesoriaus filosofijos.

„Panašiai p. 24 autorė rašo, kad jai „[i]š atminties iškyla Larso von Triero filmo „Melancholija“ prisiminimai“. Kodėl autorės asociacijos, kurias jai sukelia Šliogerio kūryba turėtų būti laikomos turinčiomis kažkokią reikšmę pastarosios pažinimui, lieka neaišku.“

Larso von Triero filmas „Melancholija“ tyrime yra panaudotas siekiant aptarti Šliogerio „melancholijos“ sampratą, kuri priešinama Freudo depresijos apibūdinimui.

„P. 30-32 autorė perpasakoja psichoanalizės pradininkų idėjas niekaip jų nesusiedama su Šliogerio filosofija.“

30-32 Puslapiuose pasakojamos psichoanalizės pradininkų idėjos tam, kad 33- 35 puslapiuose jų minties fone būtų atsiskleista sapno kaip psichinio fenomeno samprata sąsajoje su Šliogerio sapno kaip Aukščiausios Tikrovės archetipo samprata.

Darbe gausu nerišlių sakinių (pavyzdžiui, p. 5 „Moters figūros reikšmės sumenkinimas sukelia tik atlaidžią šypseną kaip giliai „kultūrinei“ tradicijai – filosofiniam „kaprizui“, senamadiškam požiūriui.“) Nesutvarkyta skyryba: daugelyje vietų vietoje ilgo brūkšnio randame trumpąjį. Daugelyje puslapių randame pajuodintus ištisus sakinius, dėl kurių visiškai neaišku, kodėl jie susilaukė tokio išskirtinio dėmesio – šie sakiniai nepristato autorės svarbiausių teiginių apie Šliogerio filosofiją.
Autorė daro didžiąją kalbos klaidą: vartoja padalyvį vietoje pusdalyvio (pvz. p. 29 „aptarsime sapną […] remiantis Freudo „Psichoanalizės įvado“ paskaitomis“, p. 67 „Remiantis Baranovos nuomone, [Dainys] Šliogerį pristato kaip vienintelį autentišką postmodernųjį mąstytoją“). Dažnai inferencinis jungtukas „todėl“ vartojamas ten, kur nėra perėjimo nuo pagrindo prie išvados. Tekste yra literatūrinės kalbos normų neatitinkančių išsireiškimų (pvz. p. 36 “lietuviai buvo ant pakilimo bangos”, „Lietuva randasi įdomioje geografinėje vietoje“, p. 90 „stoikiškai“).“

Yra keistų faktinių klaidų, pvz. Schopenhauerio veikalas „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ priskirtas 18 amžiui.

Kadangi Schopenhauerio gimimo metai 1788 metai, tai įsivėlė netikslumas, jog jo veikalas priklauso 18 a., tai dabar patikslinu būtų 19 a. pradžia.

„Silpna teksto dalis yra Išvados. Jos per ilgos, nesunumeruotos, parašytos tuo pačiu asociatyviu stiliumi, jose perpasakojamas darbo turinys užuot pateikus svarbiausius rezultatus. Vienas Išvadų paragrafas (p. 120-121) užima pusantro puslapio.“

Vienas Išvadų paragrafas (p. 120-121) užima pusantro puslapio.

Išvadų paragrafas, kuris pasak recenzento, užima pusantro puslapio yra skirtas psichoanalizės prieigai, nes pati tyrimo autorė šią prieigą laiko originaliausia ir naujoviškiausia.

Živilė Filmanavičiūtė

Atgal į recenzijos puslapį >>

Share Button