fbpx

ŠLIOGERIS AMŽINAI

Kai Panevėžyje palaidojo tėvą, Arvydas įprasta sau maniera, abejonių nepripažįstančiu balsu, ištarė: „Mūsų giminėje taip yra: sūnus neperšoka tėvo amžiaus. Vadinasi, man skirti daugiausiai 82-us meteliai“. Pasakė tai mano balkone, Žvėryne, ir nesunkiai išpūtė cigaretės dūmą. Tas balkonas Lenktojoje gatvėje matė ir girdėjo šimtus mūsų pokalbių, ir šis nebūtų buvęs kuo ypatingas, jeigu ne tie „meteliai“, kuriuos jis sau pasiskyrė. Kiek pataikė, kiek ir nepataikė.

Su bendravardžiu ir vyresniuoju draugu Arvydu draugauti reikėjo mokėti. O kadangi draugauti norėjosi abiems, ir abu pabrėždavome mūsų draugystės unikalumą, išmokome vienas kitam atleisti. Kartą buvo taip, kad parašiau jam ultimatumą, kuriuo pareiškiau: „Tavo diktatūra, mano drauge, jau nebepakenčiama!“

Ir ką? Po savaitės jis kaip niekur nieko nusileido Karoliniškių šlaitais į Žvėryną, įžengė į mano balkoną ir pasakė: „Esi jaunas ir durnas. Atleidžiu“. Nebuvau nei labai jaunas, nei, matyt, labai durnas, bet taip jau buvo: jis mėgo pabrėžti, kad yra trylika metelių už mane vyresnis, todėl ir protingesnis.

Kai atėjo laisvės išbandymų metas, jis vis kartojo: „Tau neleis tapti prezidentu“. Aš juokiausi: „O kas tau sakė, kad noriu?“. 1997 metų sausį jis jau visai rimtai pareiškė: „Dabar tau laikas“, — aš ir vėl nusijuokiau, atsakęs maždaug taip: „Vadinasi, nusprendei prarasti draugą?“ Abu liūdnai nusijuokėme, sumušėme delnais ir nutarėme padėti prezidento takelin stojusiam vyrukui, norėjusiam „tapti“. Surašėme jam pirmą kalbą (pirmai spaudos konferencijai balandžio 2 d.), o paskui devynis mėnesius… Bet tai nebesvarbu šiandien.

Kai rimtai draugauji, amžiaus skirtumas išnyksta. 1995 metais žuvus mano draugui Vaidotui Dauniui, Arvydas Šliogeris liko vieninteliu tikru. Draugu didžiąja raide, jeigu reikia šitai pabrėžti. Lydėjome vienas kitą ir per gyvenimą, ir per kūrybą. Arvydui I, filosofinei refleksijai neatsidavusiam mąstytojui, buvo natūralu pasiduoti nuoširdumo impulsams. Natūralu buvo neslėpti ir savo depresijų. Viskas buvo tikra. Kai jis daug dirbdavo, rašydavo ar versdavo, jam reikėdavo miškų. Vykdavo dažniausiai į Dzūkiją, kur Merkys praryja Grūdą. Ten jis rasdavo vienatvę su medžiais ir šaltiniuotais vandenimis. Upėtakius jis mokėjo gaudyti kaip niekas kitas. Mane bandė išmokyti — nepavyko nei jam, nei man.

Neįmanoma nupasakoti, ką patiri žmogus brisdamas su meškere rankoje paskui gyvybės meistrą. Kilometrus brisdavome Muse, Siesarčiu, Grūda. Prisimindavome ir Algirdo Juliaus Greimo nupasakoto „blyksnio“ paieškas kosminio šaltumo vandenyse. „Blykst“, ir upėtakis. Ne ką prasčiau jis ir grybaudavo.

Paskui jis pradėjo paveiksluoti vienatinį „esmą“, kuris neigia „niekį“. Ir jau irzdavo, kai jį dar pavadindavo „filosofu“. „Filotopas aš!“ — atkirsdavo. Vietovės, vietos, daikto — vienintelio ir nepakartojamo — išpažinėjas. Vietos-meilės-maldos magas.

2004 metais likimas man lėmė išvykti į Rytprūsius, mes atitolome vienas nuo kito. Prasidėjo kitas gyvenimo ciklas, abu tai supratome.

Paskutinis mudviejų suėjimas ir išsikalbėjimas nutiko simbolišku laiku ir simboliškoje vietoje — Karaliaučiuje. 2006 metų balandžio viduryje. Jis atvyko su žmona Zita. Atvyko į mano jubiliejų, bet atvyko ir pasižiūrėti, kuo virto prūsų žemės. Parodžiau jam visa, ką galėjau.

Kelios nuotraukos ir 22 sek. filmukas liudija nepakartojamas akimirkas: profesorius Arvydas Šliogeris skaito paskaitą Kaliningrado universiteto studentams. Suprantama, rusiškai, cituoti bando vokiškai. Unikalių akimirkų metraštininkas — archyvistas Anatolijus Bachtinas.

Šiandien Karaliaučiaus universitetas — Baltijos federalinis Imanuelio Kanto universitetas.
Arvydas Šliogeris ir Vilniuje gyveno Imanuelio Kanto gatvėje.

Arvydas Juozaitis | Šaltinis

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code