Kritika antropologams arba, kodėl antropologai tyli?

 

Etienne Girardet / Unsplash

Daugeliu požiūriu antropologija primena discipliną, išsigandusią savo pačios potencialo. Ji yra, pvz., vienintelė disciplina, galinti daryti apibendrinimus apie žmoniją kaip visumą – nes ji yra vienintelė disciplina, iš tiesų kreipianti dėmesį į visą žmoniją ir susipažinusi su anomaliais atvejais. (…) tačiau ji atkakliai atsisako tai daryti. (…) Kas iš tiesų pajėgia ir gali aptarinėdamas, tarkime, geismo, vaizduotės, savasties ar suverenumo sampratas, šalia vakarietiškojo kanono atsižvelgti ir į viską, ką apie tai turėjo pasakyti kinų, indų ar islamo mąstytojai, jau nekalbant apie liaudies sampratas, šimtais paplitusias Okeanijos ar Amerikos čiabuvių visuomenėse? Tai – tiesiog pernelyg bauginanti užduotis. Todėl antropologai daugiau ir nebesiūlo jokių plačių teorinių apibendrinimų – vietoj to, jie perduoda šį darbą Europos filosofams, kurie paprastai nemato problemos aptarinėti geismą, vaizduotę, savastį ar suverenumą taip, lyg šios sąvokos būtų sukurtos Platono ar Aristotelio, išvystytos Kanto ar De Sade‘o ir niekuomet nebūtų prasmingai niekieno aptartos už elitinės Vakarų Europos ar Šiaurės Amerikos raštijos ribų. Kadaise antropologų kertiniai terminai buvo tokie žodžiai kaip mana, totemas ar tabu; naujieji madingi posakiai visi kaip vienas kilę iš lotynų ar graikų kalbų, dažniausiai per prancūzų, kartais per vokiečių kalbą.

Taigi, nors antropologija gali atrodyti esanti puikioje pozicijoje, iš kurios galėtų pasiūlyti intelektinį forumą įvairiausiems pasaulį apimantiems pokalbiams, politiniams ir ne tik, joje yra tam tikras įgimtas nenoras tai daryti.

Ištrauka: David Graeber. Anarchistinės antropologijos fragmentai. Vertė V. Bachmetjevas. Hubris. 2020. P. 107, 108

Share Button
Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code