Biblijos priesakas

Žiema kaimeAugustinas polemizuoja su įvairiais pagoniškosios kultūros simboliais. Nuvainikuoja jis ir savižudybės didybę. Draudimas „nežudyk“, Augustino manymu, neturi išimčių. Todėl savižudybė prilygsta žmogžudystei. Tik iš pirmo žvilgsnio savižudybė gali atrodyti didinga. Įsigilinus, aiškina Augustinas, vargu ar galima pavadinti sielos didybe jos nesugebėjimą ištverti kūno skausmų ar kvailos prastuomenės nuomonės. Patriarchai, panašiai ar paštalai nesižudo. Augustino neįtikina ir Katono motyvai: juk Katonas žudėsi ne gindamas garbę, o išsigandęs sunkumų. Kitaip jis nebūtų paskatinęs savo sūnaus, sako Augustinas, kad tas paklustų Cezario valiai, o būtų pakvietęs mirti kartu. Jei Katonas manė, kad jo sūnus gali gyventi pralaimėjimo nešlovės akivaizdoje, kodėl jis pats išvengė tos būsenos? – retoriškai klausia Augustinas. Tai esąs silpnumo, o ne garbingumo ženklas. Toje pačioje Romos istorijoje Augustinas surado sektinų pavyzdžių, liudijančių Katono menkumą. Štai konsulas Regulas Markas Atilijus (III a. per. Kr.), pralaimėjęs kartaginiečiams ir pakliuvęs į jų vergovę, nenusižudė. Po penkerių vergovės metų Kartagina pasiuntė jį į Romą tartis dėl taikos. Romos senate jis pats skatino atmesti savo priešų pasiūlymą, vis dėlto tesėjo duotą žodį ir grįžo atgal į Kartaginą, kur buvo nukankintas. Jeigu net garbingi romėnai veikiau pasirinkdavo vergiją nei savižudybę, tai kaip turėtų baisėtis savižudybe krikščionys? – klausia Augustinas.

Tai gal yra pateisinama moterų savižudybė ginant savo garbę arba, anot Augustino, siekiant apsaugoti save nuo nuodėmės – galimų kūniškų malonumų? Kai kurios priešų persekiojamos moterys nusiskandino upėje ir buvo katalikų bažnyčios paskelbtos šventomis. Čia aiškus vidinis doktrinos prieštaringumas. Kaip jį „įveikia“ Augustinas? Jis atskiria pavyzdį nuo sekėjų. Abraomas, tikėjimo vedamas, aukojęs sūnų Dievui ir buvęs išgelbėtas. Tačiau žmonės nėra Abraomai, ir jie nebūtų pateisinti, jei imtų aukoti savo sūnus Dievui. Augustinas rašo, jog tos moterys galbūt taip pasielgė ne todėl, kad pačios apsisprendė, o dėl to, kad jas įkvėpė Dieviškoji išmintis. Tačiau sekimas pavyzdžiu būtų jau žmogaus apsisprendimas, todėl ir nepateisinamas. Prievarta – persekiotojų nuodėmė. Auka neatsako už tai, ką ji patiria nepriklausomai nuo savo sielos sprendimo. Antraip ir žmogaus judesiai sapne galėtų būti laikomi nuodėmingi, o jie, Augustino manymu, nėra nuodėmingi. Auka nusižudydama pati užsitraukia didesnę nuodėmę nei ta, kurios ji nori išvengti. Žmogus, norėdamas likti švarus, turėtų nusižudyti vos tik pakrikštytas. Šitai galėtų būti pavyzdys nebent bepročiui.

Nei sunkumų baimė, nei praeities ar ateities nuodėmės, nei nemirtingumo troškimas nesuteikia, Augustino įsitikinimu, pagrindo savižudybei.

Augustino nuostata labai aiški. Ji paremta sena ir didinga Biblijos priesako „nežudyk“ tradicija. Daug kebliau elgtis sekuliarizuotam protui. Atsisakius Dievo idėjos, nebėra kaip pagrįsti savaiminės nelygstamos žmogaus gyvenimo vertės. Ar modernioji filosofija gali pasiūlyti žmogui ką nors daugiau nei grįžimą prie Katono pavyzdžio?

[Savižudybės klausimą A. Augustinas svarsto veikale „Apie Dievo valstybę“, kuris kol kas nėra išverstas į lietuvių kalbą. Pateikiame pagrindinius Augustino argumentus J. Baranovos straipsnyje „Katonas ar Jobas?“]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code