Niekuo netikiu ir tai man padeda

Pedro

Niekuo netikiu ir tai man padeda.

Netikiu D-vu, logika, medijom, horoskopais, globaliniu atšilimu, prietaisų instrukcijom, reliatyvumo teorija, gydytojų receptais ir diagnozėm, futurologų prognozėm, Newtono binomu ir valgių receptais. Netikiu priešais, bet kiek mažiau negu draugais. Draugas atsipalaidavęs ir išfokusuotas, priešas motyvuotas ir susikaupęs, skirtumas akivaizdus.

Netikiu knygomis, todėl jų neskaitau. Kadaise skaitydavau labai daug, po dvi per parą, kol pajutau, kad jos pradeda ėsti mano smegenis. Dabar jas perku toliau, kad netikėčiau jomis ir neskaityčiau. Tačiau tegu jos čia būna, tegu toliau ir gausiai liudija savo bergždumą. Tai gerai juto Schopenhaueris, rašęs, kad skaityti knygas yra kenksminga ir to daryti jokiu būdu negalima. Galima tik išsekus autentiškam mąstymui, nebesugebant formuluoti idėjų. Taip atsitinka kiekvienam, tokiu atveju galima šiek tiek paskaityti, kaip suskaudus galvai galima išgerti aspirino. Tačiau skaitymas blokuoja tavo paties dvasios gyvenimą, tavo mąstymą, autentišką tavo fantaziją, tampi įtakų, išnašų ir citatų rinkiniu ir vaikštai visas kvailas ir plokščias kaip tezauras. Tiesa, daug skaityti būtina jauniems žmonėms arba tiems, kurių autentiškas mąstymas nėra prabudęs arba niekad ir neprabus. Tie geriau tegu skaito.

Aš igi skaitau. Nusipirkau Platono tomelį neaišku kokia kalba. Nežinau kokia ir nenoriu žinoti, nesiaiškinu. Nes išsiaiškinus išsyk tampa nebeįdomu. Skaitau kartais tą tomelį, nieko nesuprasdamas, o skaitymas nesuprantama kalba yra ne loginė seka, o magijos veiksmas, tam tikra meditacija. Nieko nereikia aiškintis. Jei kam atrodo, kad reikia, tegu paaiškina man 2-ąją Bergo sonatą. Tegu paaiškina, kodėl vakar lijo, o šiandien jau ne ir ką apskritai reiškia lietus. Apie aukštutiniuose troposferos sluoksniuose susidarančius ledo kristalus tegu nusiperka silkę ir jai aiškina.

Aiškintis reikia, ar perkami batai nespaus, kitko ne.

Kiekvienas atsakymas nužudo klausimą, o klausimai daug svarbesni už atsakymus. Klausimai dažniausiai realūs, atsakymai dažniausiai suvaidinti provincijos teatro aktorių. Yra žmonių, nuolat pateikinėjančių visuomenei, jų nuomone, atsakymus ir rekomendacijas visiems gyvenimo atvejams. Tokius reikia kuo greičiau tremti į Madagaskarą.

Paminėjau jaunystę. Kartais koks prašalaitis paklausia, ar nenorėčiau vėl būti dvidešimties. Spalvoti vienkartiniai žurnalai formuoja fastfūdinės jaunystės kultą, kuriame nėra nieko pastovaus, o tai patiktų nebent Herakleitui. Nenorėčiau kada nors atsibusti dvidešimties, tai būtų baisi tremtis. Dvidešimties jau buvau, žinau, kaip ten, o kam vėl patirti tai, ką jau esu patyręs, ką jau žinau. Aš žinau, kaip ten, nebeįdomu. Niekad nebuvau septyniasdešimties ir nežinau, kaip ten, tad tas „ten“ man labai įdomu. Tikiuosi, sulauksiu.

Tie klausimai apie grįžimus. Į jaunystę, į aštuntąjį dešimtmetį, į pirmosios meilės laikus. Nenorėčiau grįžti net į ką tik praėjusią minutę, ji mane pačiu laiku išsamiai užkniso.

Niekuo netikiu ir tai man padeda.

Netikiu evoliucijos teorija, žmonijos pažanga, kalio ir magnio poveikiu organizmui, statistika, astronomija, graikų mitais, faktu, kad didesnę dalį Žemės deguonies gamina planktonas, lietumi, sausra, skėriais, termitais, žirafomis. Labiausiai netikiu sveikatinimo programomis, stengiuosi gyventi nesveikai, perku kuo riebesnį maistą su kuo daugiau visokių E ir GMO, nes tai ir palaiko mano sveikatą. Tai mano sveikatinimosi kursas. Nesvarbu, kas gali pakenkti kūnui, svarbu – kas sielai. O šiai labiausiai kenkia nurodymai, ką reikia daryti, o ko – jokiu būdu. Jei kam patinka gyventi narve, tegu laikosi tų nurodymų, o aš gyvenu laisvai, elgiuosi, kaip noriu, ir į draudimų terapijas man nusišvilpt.

Ir tai man padeda.

Gyvenu, kaip noriu, o gyventi be jokių taisyklių reikia didelio meistriškumo, tai kaip lipti siaurais įvijais laiptais be turėklų. Nukristi nesunku ir krintu dažnai. Tačiau tai mano kryčiai. Niekas kitas už tai nėra atsakingas, krintu kaip lietus ir nenoriu žinoti kodėl.

Taip, esama išorinio pasaulio paguodos: gėlės, medžiai, paukščiai, šešėlių raštai ant grindinio, mano paties žingsnių aidas, vėjas, kedenantis man plaukus, arbata, nuplikanti burną, duonos skonis, druskos skonis, raminantis tylos ošimas.

Visa tai gerai.

Arba, kaip rašoma mano Platono tomelyje: Dalam Karyakarya yang ditulis pada maa mudanya, Plato selalu menampilkan kepribadian dan karagan Sokrates sebagai topik utama karangannya.

Ištrauka iš Kęstučio Navako romano „Privatus gyvulėlių gyvenimas” (Vilnius: Tyto Alba. 2018. P. 175-178)

Fono iliustracija: Unsplash.com