Sunkio dvasia

Ir mūsų siela, ir kūnas sudaryti iš atskirų elementų, kurie egzistavo dar mūsų protėviuose. Tai, kas „nauja“ individualioje sieloje, tėra be galo įvairi senųjų sudedamųjų elementų rekombinacija. Todėl ir kūnas, ir siela pasižymi istoriniu charakteriu ir neranda sau tinkamos vietos jokiuose naujuose, tik ką atsiradusiuose dalykuose. Kitaip tariant, mūsų paveldėti bruožai ne visai jaukiai jaučiasi tokiose situacijose. Mes dar toli gražu neatsikratėme viduramžių, antikos ir primityvumo, kaip to norėtų mūsų psichė. Vietoj to, mes įkritome į pažangos srautą, kuris mus tuo smarkiau neša į ateitį, kuo labiau mes atitrūkstame nuo savo šaknų. Tačiau išsiveržę iš savo praeities, paprastai ją sunaikiname, ir nebelieka nieko, kas mus sustabdytų. Kaip tik šis ryšio su praeitimi praradimas, neturėjimas savo šaknų pagimdė „nepasitenkinimą kultūra“ ir sukėlė tokį skubėjimą, kad gyvename daugiau ateitimi ir jos chimeriškais auksinio amžiaus pažadais negu dabartimi, kurios mūsų genetinis pagrindas dar nespėjo pasivyti. Nesuvaldomai metamės į tai, kas nauja, spiriami vis didėjančio nepakankamumo, nepasitenkinimo ir neramumo jausmo. Gyvename ne tuo, ką turime, o tuo, kas mums žadama ne šiandienos šviesoje, o ateities tamsoje, kur laukiama tikrojo saulės patekėjimo. Nenorime pripažinti, kad kiekvienas geras dalykas turi savo kainą. /…/ kuo mažiau nutuokiame apie tai, ko ieškojo mūsų tėvai ir protėviai, tuo menkiau pažįstame save pačius. Taip mes visomis savo jėgomis padedame individui prarasti ryšį su savo instinktais ir šaknimis, kol jis tampa masės dalele, sekančia vien tik tuo, ką Nyčė vadino „sunkio dvasia“ (Geist der Schwere).

[Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi raštai. 2010. P.324, 325]