L. Kołakowski: apie dorybę

Third Serving / Unsplash

Žodis „dorybė“ – apibendrintai reiškia visus gebėjimus, kurie yra moraliai vertinami ir pagerina ne tik pavienius žmones, bet ir visus žmonių tarpusavio santykius. Dorybių mokomės auklėjami aplinkoje, kur jos yra praktikuojamos, panašiai kaip mokomės ir tokių paprastų gebėjimų, kaip valgant naudotis šakute ir peiliu arba plaukti.

Teisingas yra senas priežodis, kad neįmanoma išmokti plaukti neįbridus į vandenį, tad jeigu vaikas turėtų išmokti naudotis stalo įrankiais skaitydamas instrukciją, kur būtų skaičiuojamas kiekvieno piršto pokrypio kampas, jam kaip mat išgaruotų menkiausias noras mokytis. Panašiai dorybių vadovėliai vargu ar yra naudingi ten, kur nematyti tų dorybių gyvenime. Kai žūva dorybės, žūva ir žmonių visuomenė, ir vadovėliai čia nepadeda.

Kas iš to, kad kunigas per pamokslą cituoja Evangeliją, tuo tarpu savo kaimenės akivaizdoje be atvangos grūmoja ir svaidosi neapykantos kupinais keiksmais – jis nėra evangelinių dorybių mokytojas, jis jas naikina. Lygiai kaip ir turtingas finansininkas, koneveikiantis žmonių godumą. Vadovėlius skaityti – menka nauda, kur kas didesnė – semtis patirties gyvenant tarp žmonių, kur praktikuojamos dorybės, nors retai pasitaiko regėti jas visas kartu.

Būtent į šį klausimą – ar įmanoma praktikuoti visas dorybes kartu – kartais svarstydavo stoikai. Jie sakė, kad atpildas už dorybę yra pati dorybė, vadinasi, atpildas teisingam žmogui už teisingumą ir yra tai, kad jis yra teisingas žmogus ir kad neturime teisingumo dorybės praktikuoti tikėdamiesi kokio nors kito atlygio – tik tuomet dorybė yra tikra dorybė.

Peršasi išvada, kad kai neturime kokios nors  vienos dorybės, neturime jų visai, nes kai atrodo, kad neturime kokių nors vienų dorybių, bet užtat turime kitų, tai reiškia, jog praktikuojame dorybes tik kai mums naudinga, o ne dėl jų pačių; jeigu praktikuojame dorybes tik todėl, kad jos yra tiesiog geros, tai praktikuojame visas, o priešingu atveju mūsų motyvas yra ne dorybė, bet kažkas kita.

Tačiau toks požiūris yra be gao griežtas ir sunkiai įgyvendinamas. Juk jis reiškia, kad iš tikrųjų praktikuojame dorybes tik tada, kai praktikuojame visas, taigi, kai esame absoliučiai tobuli; jeigu mums trūksta kokios nors dorybės, tai neturime jokios ir esame sugedę iki šaknų. Tačiau jei žmonės nuolatos susidurtų su dilema – „arba esi įsikūnijusi tobulybė, arba esi visiškas supuvėlis“, – kiltų pavojus auklėjimui, nes pernelyg lengva pasakyti sau: „visiškai tobulas netapsiu, o kadangi esu visais atžvilgiais netobulas, tuomet visai nesvarbu, ką darau“. Taigi ši doktrina nėra itin gera ir nėra jokio  prieštaravimo darant prielaidą, kad žmonės gali turėti vienokių dorybių – ne dėl išskaičiavimo, o dėl to, jog jos savaime yra geros, – tačiau neturėti kitokių. Žmogus gali būti teisingas ir įžvalgus, bet nebūti drąsus; gali būti naudingas kitiems ir tiesus, tačiau neištvermingas darbe ir t.t. Iš šios stoikų doktrinos galbūt galima perimti požiūrį, kad dorybės viena kitą stiprina ir kad turėdami vienokių dorybių, galbūt lengviau įgyjame kitokių, kurios pažiūrėti tarpusavy lyg ir neturi nieko bendra. Jei kas nori būti teisingas, tai netrukus pastebės, kad tam reikia drąsos ir tvirtumo. Taigi dorybės susipina, ir todėl nelankstus principas „viskas arba nieko“ žlugdo pastangas auklėti ir netgi lengvai išsigimsta į fanatizmą.

Juk ne kartą pastebėta, kad dorybės, praktikuojamos ir skelbiamos beatodariškai nelanksčiai, greitai tampa nepakenčiamos arba kenksmingos tiek dorybingajam, tiek ir kitiems. Drąsa gali išsigimti į lengvabūdišką ir neišmintingą bravūrą, teisingumas, praktikuojamas pernelyg griežtai, neatsižvelgiant į gyvenimo komplikacijas ir į įvairius mūsų nusižengimus švelninačias aplinkybes, kartais tampa žiaurumu ir savimi patenkinto teisuolio pasipūtimo priedanga; tiesa, rėžiama šiurkščiai ir storžieviškai, gali suteikti žmonėms rūpesčių ir skausmo; netgi išmintis gali tapti pretekstu pabėgti nuo gyvenimo ir neišvengiamų jo konfliktų; o pagirtinas principas nedaryti kitiems nemalonumų gali virsti beribio nuolaidžiavimo blogiui taisykle. Karingose gentyse žmonėms išugdoma drąsa ir sugebėjimas narsiai ištverti fizines kančias, bet dažnai – ir žiaurumas.

Žmonės, dirbantys akademinėje srityje ir pasižymintys visomis intelektinėmis dorybėmis, neretai taip sureikšmina savo darbą, kad užsimerkia prieš neatidėliotinus, čia pat pašonėje kylančius visuomenės reikalus, į kuriuos veltis visuomet rizikinga. Bet antra vertus, pilietinės dorybės arba atsakomybės už visuomenės reikalus jausmas bei įsitikinimas, kad privalome juose vienaip ar kitaip dalyvauti, gali reikštis nepaliaujamu konfliktiškumu ir polinkiu įkyriai primesti kitiems savo nuomonę, nesugebėjimu skirti svarbių dalykų nuo šalutinių, nenoru pasistengti suprasti kitokius, skirtingus, požiūrius.

Nebūtinai yra taip, kad, kaip mokė La Rochefoucauld, visos dorybės yra tiesiog mūsų egoizmo priedanga, tačiau neabejotina, jog iš kiekvieno gėrio galima prikepti blogio ir nė nepastebėti, kad kažkas atsitiko.

Mums nevalia reikalauti, net ir pageidauti, kad visi būtų tobuli arba vienodi (o tai tas pat). Lengva abstrakčiai postringauti apie dorybes, tačiau norint jų laikytis, reikia būti lankstiems, reikia suprasti be galo painius žmogiškus reikalus, o tas supratimas atsiranda susiduriant su prieštaringais gyvenimo reikalavimais, skirtingais pagrįstais troškimais ir bendraujant su gerais ir išmintingais žmonėmis.

Žinoma, visa tai nuvalkiotos ir banalios tiesos, jose nieko nauja, nors kartoti jas verta tiek, kiek jos mus moko budrumo patiems sau, verčia be perstojo sverti tikruosius mūsų poelgių motyvus – o kaip žinome, savęs apgaudinėjimui, tokiais atvejais, ir savimeilei pasiduodame nepaprastai lengvai.

Tačiau reikia pažymėti, kad nors visos dorybės gali išsigimti ir virsti nedorybėmis, vis dėlto ne visoms tai gresia vienodai. Prielankumo artimui dorybė turbūt sunkiau sunyksta nei, pavyzdžiui, pagarba tiesai, mat šioje slypi didesnė fanatizmo grėsmė, ypač jei būni įsitikinęs savo teisumu, o gebėjimas atleisti kitiems brandina mažiau pavojų nei narsa.

Visi šie dalykai, tiesą sakant, susikomplikuoja vadovėliuose, bet gyvenime jie nėra tokie sudėtingi, prie dorybės mus įpratina patirtis – sava ir svetima.

Pagal: Leszek Kołakowski „Mini paskaitos apie maksi dalykus“ (2020, 39-42 p.)

Share Button
P.S. DĖMESIO! Jei patiko straipsnis ir spausite nykštį, prašome palaukti, kol pasirodys langas su GALIMYBE patvirtinti, jog tekstas tikrai tikrai patiko. Dėl mums nesuprantamų priežasčių, jau eilę metų šiai svetainei taikomi tokie papildomo patvirtinimo, ribojantys/represiniai mechanizmai. Jei kažką suprantate apie tai daugiau – labai prašome su mumis susisiekti minerva@filosofija.info. AČIŪ!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code