Moteriškumo tamsa

tamsaSu kito kitybe susiduriame ne tik santykiuose su mirtimi, bet ir vyro santykyje su moterimi. Erotika, pasak Levino, tai ne papildomumas ir ne susiliejimas, nes tokie santykiai naikina kito kitoniškumą. Meilė – tai dviejų asmenų santykis, kuriame išlieka kito kitoniškumo. Kaip ir mirties atžvilgiu, taip ir santykiuose su moterimi Levinas įžvelgia netranscenduojamą imanenciją. Moteris išlieka paslaptimi, nes ji niekada neatskleidžia savo tamsios prigimties. Moters moteriškumas vengia šviesos. Moteriškumas egzistuoja paslėpties būdu ir ši paslėptis yra ne kas kita kaip jos drovumas.moteris, saugodama savo skaistybę, turi visada atsitraukti į tamsą ir vengti šviesos. Moteriškumo judėjimas, pasak Levino, yra priešingas pasisavinančiam sąmonės judėjimui. Todėl ir glamonę Levinas traktuoja ne kaip juslinę patirtį, bet kaip neintencionalų žaidimą su tuo, kas lieka visada paslėptyje, kaip grynos ir neturiningos ateities laukimą. Polemizuodamas su Sartre‘u Levinas teigia, jog erotiniai santykiai negali būti analizuojami kaip priešingybių kova. Nes meilė – tai ne siekis užvaldyti kitą, bet kito kitokybės pripažinimas. Moters paslaptis yra jos kitybė, kurią ji turi savyje kaip savo esmę. Ši esmė nėra nei reprezentuojama, nei suprantama, nes bet koks moteriškumo supratimas reiktų jos užvaldymą ir išprievartavimą.

Aprašydamas erotinius santykius su moterimi Levinas naudoja tą pačią schemą kaip ir aiškindamas mirties paslaptį. Ir moteriškumas, ir mirtis yra tokia ateitis, kuri niekada netampa dabartimi. Kitaip sakant, atmesdamas fenomenologinę patiriamo laiko sampratą Levinas atmeta ir intencionalios sąmonės kaip imanentiškos transcendencijos sampratą. Tačiau moters moteriškumo ir erotinių santykių aptarimas išryškina Levino dialektinės schemos ribas. Tapatindamas moteriškumą su tamsa ir drovumo skaistybe, Levinas panaikina visas erotikos dviprasmybes ir kartu restauruoja metafizinę moteriškos prigimties sampratą. Fenomenologijoje erotika niekada neredukuojama į paslapties tamsą. Moteriškumo trauka – ne jos skaistybės neliečiamumas, bet pažadas atverti paslaptį. Paslėptis niekada netampa visiškai perregimybe, tačiau erotiškai skleidžiasi pasislėpdama. Drovumas yra išraiškinga paslėpties vilionė. Taip pat tariamas drovumas gali būti viena iš gundymo taktikų. Aišku, kaltindami Leviną metafiziškumu turime prisiminti, jog jis pats savo filosofiją dažnai apibūdina kaip išėjimą anapus fenomenologijos ir patirties. Tačiau, mano manymu, jis siekia paneigti ne pačią fenomenologiją, bet tik tai, kas joje susiję su metafizine pažinimo kaip reprezentavimo koncepcija. Todėl ir meilės santykiai, kaip ir santykiai su mirtimi, negali apsieiti be intencionalumo ir tokios laiko tėkmės išgyvenimo, kuriame dabartis peržengia pati save kito link. Todėl knygoje „Sunki laisvė“ Levinas teigia: „Būtent meilės jausme, sužadėtinės puikume ir netgi erotizme realizuojasi dabarties dalyvavimas ateityje. Pats meilės dinamizmas vilioja ją anapus dabarties momento ir netgi anapus mylimos būtybės“.  Jei dabartis dalyvauja ateityje, tai reiškia, jog laikas turi intencionalę struktūrą, kuri neapsiriboja ateities reprezentavimu ir programavimu, bet suvokiama kaip dabarties dinamizmas, kaip savęs peržengimas kito link. Tokia laiko samprata galima tada, kai intencionalumas nėra reprezentacinis objekto pasisavinimas, nes tik tada jis gali būti traktuojamas kaip toks kito siekis ir ieškojimas, kuriame kitas nėra paneigiamas. Kitas yra erotiškai geidžiamas ne jį užvaldant, bet geidžiant paties geismo, geidžiant geisti ir būti geidžiamu. Šis iki galo neįsisąmonintas erotizmas geriausiai išreiškia Levino fenomenologijos pobūdį. Mėgautis prisilietimu prie kito, vadinasi, ne užvaldyti kitą, bet atsiduoti racionaliai nevaldomai glamonei. Klausimas, kuris lieka neatsakytas knygoje „Laikas ir kitas“ svarstant mirties ir moters nepažinumą, yra toks: ar fenomenologinė intencionalaus „objekto“ samprata gali būti įspraudžiama į klasikinę subjekto ir objekto priešinimo ir reprezentuojančios sąmonės schemą, ar ne?

 

[Jonkus D. Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai// transcendencijos samprata Levino filosofijoje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. 2009. 103,104]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code