Trumpam užmerktos akys

juoda

Dabar tai ir pamėginkime padaryti. Paprastas veiksmas padės išgyventi „Grynojo proto kritikoje“ aprašytas transcendentalines pratybas. Jeigu laikas ir erdvė yra būdingi ne pasauliui, bet sąmonei, tuomet sutelkime dėmesį į save pačius ir pasistenkime išgauti šių formų grynumą. Užmerkime akis ir įsivaizduokime, kaip siūlo Kantas, „gryną erdvę be objektų“ ir „gryną laiką be įvykių“.

Ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Sąmonė yra nuolat užteršta mirguliuojančių minčių, vaizdinių ir emocijų nuolaužų, pasižyminčių atvirkštiniu magnetizmu. Kuo labiau stengiamės nuo jų apsivalyti, tuo stipriau jos traukia mūsų dėmesį. Nors galimi įvairūs būdai, kaip su tuo susidoroti, čia pasiūlysime tik patį paprasčiausią. Užuot kovoję su iškylančiomis vizijomis ir jas aktyviai bandę atmesti, susitelkite ties pačia tamsa, ją paversdami stebėjimo objektu.

Gali būti, kad tuomet bent akimirkai pavyks išgauti patirtį, į kurią apeliuoja Kantas. Mums rūpi ta trumpa atkarpa, kurioje sąmonės spontaniškumas dar neišsviedė jokio vaizdinio, tad atsidūrę visiškoje „vidinėje tamsoje“ nematome jokio pavidalo, niekas dar neįvyko, niekas nepasirodė, priešais mus nieko nėra. Tačiau šis „niekas“ yra tirštas mūsų pačių, jis sklidinas mūsų lūkuriuojančio ir įforminančio žvilgsnio, dėl kurio tamsą išgyvename kaip pulsuojančią ir tekančią erdvę. Mes anticipatyviai suvokiame – kažkas turi pasirodyti, ir šį neartikuliuotą suvokimą galėtume apibūdinti kaip mūsų pačių vibraciją. Tvyro „vidinis jausmas“, kad netrukus kažkas įvyks. Atrodytų, kad išgyvename erdvę ir laiką kaip save pačius.

Tačiau keletą kartų atlikus šį pratimą, taps akivaizdu, kad toks mūsų nusiteikimas leidžia pakoreguoti minėtąją apriorinių formų įtaką ir reikšmę. Nematydami akiratyje pasaulio daiktų, tarsi suskliaudžiame erdvės dominavimą. Vedami stebinčio lūkesčio, mes leidžiamės plukdomi tamsos. Ji netolygi, neišbaigta, nė akimirkai nevienoda – būtent todėl ją pavadinome vibracija. Pabrėžkime – tai ne uždaros dėžės išgyvenimas, bet veikiau banguojančios tėkmės srautas, kuris primena savo priešingybę – nesuvaldomais liežuviais besiplaikstančią ugnį. Štai kodėl jai tinka liepsnojančios tamsos metafora. Tai tamsa, kuri išskiria energiją – atrodo, kad, nors turinio nebėra, čia kažkas be perstojo vyksta. ši tamsa yra ne kas kita kaip grynasis kitimas, kuriame gaudžia visų įmanomų įvykių anonsai.

[Sabolius K. Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija. Vilnius: Vilniaus universitetas. 2012. P.156, 157]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

1 Response

  1. Algmar parašė:

    Liepsnojančioj tamsoj besikryžiuojančiomis
    esmėmis ne pavidalais
    ne išplaukia o virpa ne banga o esimu
    vos vos lyg dvelkiant logui lyg žinai
    Dantė Vergilijus ak Beatričė
    Biomė Šelingas sąmonė
    ryškėja
    ant kuprių… dulkės… sufijų kavalkada
    man žirgą!
    bundi
    pavyko? nepavyko?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code