Kitas ir žmonių pasaulis
Mūsų sąmonės siekia per mūsų pačių situacijas kurti bendrą situaciją, kurioje vyksta jų komunikacija, tačiau šį „vienintelį“ pasaulį kiekvienas projektuoja savo subjektyvumo pagrindu. Ne visi kito percepcijos sunkumai priklauso nuo objektyviojo mąstymo, ne visi jie išnyksta atradus elgsenos reikšmę arba veikiau objektyvusis mąstymas ir jo rezultatas – cogito individualumas – nėra fikcijos, tai tvirtai pagrįsti fenomenai, kurių pamatus turime atidžiai ištirti. Mano ir kito konfliktas prasideda ne tik bandant mąstyti kitą, jis neišnyksta reintegravus mąstymą į ne-teigiančią sąmonę, į ikireflektyvų gyvenimą: konfliktas jau esti, jei bandau gyventi kitu, pavyzdžiui, aklai aukodamasis. Aš sudarau sutartį su kitu, apsisprendžiu gyventi tarpupasaulyje, kuriame palieku kitam tiek pat vietos, kaip ir sau pačiam. Tačiau šis tarpupasaulis vis tiek yra mano projektas, tad būtų veidmainiška manyti, kad aš kitam linkiu sėkmės kaip sau, nes pati atsidavimo kito gėriui idėja vis dėlto priklauso man. kol nėra abipusiškumo, nėra alter ego, nes vieno asmens pasaulis tuomet apima kito pasaulį, vienas jaučiasi padarytas svetimu vardan kito. Šitaip atsitinka poroms, kai partnerių meilė nelygi: vienas įsitraukia į meilę ir paskiria jai savo gyvenimą, kitas lieka laisvas, meilė jam tėra tik galimas gyvenimo būdas. Pirmasis jaučia savo būtį ir savo substanciją pertekant į šią laisvę, kuri visa lieka priešais jį nesuvaržyta. Net jeigu antrasis, ištikimai vykdydamas pažadus arba iš kilnadvasiškumo, savo ruožtu nori būti tik paprastu fenomenu pirmojo pasaulyje, matyti save kito akimis, tai vyksta išplečiant jo paties gyvenimą; tokiu būdu jis neigia kito ir savęs lygiavertiškumą, nors kaip tik tai jis nori įrodyti. Kiekvienu atveju koegzistenciją turi išgyventi abu.
[Maurine Merleau-Ponty. Kitas ir žmonių pasaulis // vertė Rima Malickaitė]
Naujausi komentarai