Filosofas Aldis Gedutis apie postmodernybę, Lyotard‘ą, mokslą ir filosofiją

Ž.: Kas yra postmodernizmas? Kaip apibrėžtumėte šį terminą Jūs?

A.: Nežinau… Šitas žodis per 40 ar beveik 50 metų yra įgavęs tiek daug vartojimo aspektų, kad sutalpinti viską į vieną apibrėžimą būtų sudėtinga. Juolab, kad vienaip postmodernizmą suvokia architektai, kitaip – literatūros kritikai, trečiaip – kontinentiniai filosofai, ketvirtaip – analitiniai filosofai ir t.t. Šiuo atveju bevelyčiau nesiūlyti savo apibrėžimo, nes jis būtų pernelyg konkretus. Galėčiau atsakyti, ar sutikčiau su vienu ar kitu apibrėžimu, bet pats nelįsčiau į šitą apibrėžimų liūną.

Ž.: Tuomet Jūsų paklausiu, koks mąstymas reikštų postmodernų mąstymą?

A.: Pirmas dalykas, kuris ateina į galvą, tai yra citatos. Įsisąmoninimas, kad iš pricipo nelabai ką naujo galima sugalvoti, todėl tenka neišvengiamai cituoti. Ko gero, šitą citavimą geriausiai nusakė Umberto Eco savo postilėje „Rožės vardui“. Jis ten ilgai vargsta bandydamas suprasti ir paaiškinti, kas yra postmodernizmas, galiausiai sako, kad viena iš postmodernių žmonių bėdų yra ta, kad jie negali pasakyti paprasto sakinio, nepacitavę šaltinio, nes jeigu jie sakys patys – atrodys pretenzingai, o jei cituos – atrodys, kaip išsilavinę ir protingi žmonės. Vienas Eco pateiktų pavyzdžių – kaip pasakyti merginai, kad ji yra mylima, ir mylima ne šiaip sau, ne desperatiškai. Negali pasakyti tiesiai, o turi pasakyti: „kaip pasakytų Liala, myliu tave desperatiškai“. Tai vienas iš tokių bruožų, kada negali būti autentiškas, neatsirėmęs į tam tikrą tradiciją, garsų posakį, garsų personažą, filmą, dainą ir taip toliau. Kaip matote, aiškindamas postmodernizmą aš pats cituoju Eco, kuris cituoja personažą, kuris cituoja Lialą…

Ž.: Vadinasi, privalai turėti kažkokį užnugarį, autoritetą?

A.: Gal ne autoritetą, o duomenų bazę. Bandykime įsivaizduoti, jei kas nors paprašo padainuoti, tai šiuolaikinis žmogus, nemokėdamas dainuoti, pasakytų „ne, palaukit, aš nedainuosiu“, o savo fonetekoje paieškotų kažkokio „gero gabalo“ ir užleistų jį, tuomet tas „geras gabalas“ atspindėtų tai, ką galėtų padaryti jis, tačiau negali arba nenori padaryti.

E.: Tai galbūt būtų galima reziumuoti, kad čia tam tikra nuolatinė manipuliacija dekonstruotais fragmentais?

A.: Žodžio „dekonstruoti“ šiuo atveju nevartočiau, man jis nėra itin suprantamas, todėl nelabai patinka.

E.: Citatos… Tarsi iškirpta? Dekonstruota, paprasta prasme?

A.: Aš galbūt kalbėčiau apie tokį miksą, tarkime, kai geras didžėjus, turėdamas dvi plokšteles, du skirtingus kūrinius, juos užleidžia taip, kad nesijaučia jokio skirtumo, pereinant iš vieno į kitą, arba, kai abu kūriniai, taip pat gali skambėti vienu metu.

Ž.: O koks postmodernizmo ir tiesos santykis? Ar pagrįsta būtų žmogaus pretenzija į tiesos pažinimą? Arba, kaip Jūs atsakytumėte į klausimą, kas yra tiesa?

A.: Šiuo atveju, aš galbūt vėlgi pasinaudosiu ta strategija, kad man labiau patinka ne tiesa, kaip Rorty bandė rašyti iš didžiosios „T“ raidės, o tiesos – iš mažosios „t“. Sakyčiau, kad „Tiesos“ nėra, yra tik tiesos ir tos tiesos visuomet matomos iš tam tikrų perspektyvų. Tarkime, kas yra tiesa man, dabar, žiūrint pro langą į lietingą Klaipėdos dangų, galbūt jums Vilniuje nė velnio nėra tiesa.

Ž.: Taip, pas mus šviečia saulė.

A.: Tuomet mes gyvename, pusiau skirtingose padangėse. Panašiai yra su religiniais, moksliniais ar kažkokiais kitais įsitikinimais. Juokinga stebėti, kai susiduria skirtingų disciplinų atstovai, pvz.: vadybininkai ir sociologai. Jie realiai nesusikalba, nes jų žodynai, žargonai, prieigos, metodologijos yra visiškai skirtingos ir vadybininkas nesupras, ko nori sociologas, bandydamas kapstyti labai giliai ir kelti keistus klausimus. Vilniaus universitete dirbantis Antanas Voznikaitis kažkada dalinosi patirtimi, kaip mokė sociologijos ir psichologijos magistrantus dirbti su „Noldus“ sistema, kurios pagalba galima filmuoti žmones, o filmavimo metu analizuoti jų posakius, mimikas, gestikuliacijas ir kitus dalykus. Pasirodė labai aiškus skirtumas – psichologai trynė rankas ir sakė, kad tai nuostabus įrankis, kurį galima panaudoti, kad jie darė kažką panašaus primityvesnėmis priemonėmis. O sociologai iš karto paklausė, ar tai yra moralu, ar galima naudoti tokius dalykus, bandant atskleisti autentišką žmogaus patyrimą ir panašiai. Net šioje vietoje, viename fakultete [filosofijos], skirtingų disciplinų studentai tą pačią programą interpretuoja skirtingai. Čia galima vėlgi grįžti prie to, apie ką mes kalbame. Yra tam tikros disciplininės tiesos ir jos neretai negali būti suderinamos.

Ž.: O Jūs pats jaučiatės esantis postmoderniame būvyje?

A.: Žinoma. Tiesiog, jei mes bandytume suregistruoti visas tas žinių formas, jų pavidalus, ar tai būtų religinės, ar tai būtų mokslinės, ar kitos, ir bandytume paklausti, kas pretenduoja į tiesą, tai gautume tam tikrą sąrašą. Tada, paėmus tą sąrašą, automatiškai kiltų mums klausimas, ar įmanoma, kad kažkuris iš šitų požiūrių būtų tiesa iš didžiosios „T“ – teisinga, neabejotina, neginčytina, ir žiūrint į tai, ką skelbia vieni ar kiti, kažkaip kiltų abejonės. Ko gero galima būtų sakyti, na nelabai ta Tiesa yra. Pasirinkimų yra labai daug, bet nei vienas iš tų pasirinkimų nėra labai paveikus, labai įtraukiantis. Tiesiog žiūri į tą sąrašą ir sakai, na ką – sąrašas, kuris galėtų būti ir kitoks.

Ž.: Kalbos ir postmodernizmo santykis? Kaip kalba veikia socialinę terpę?

A.: Klausimas abstraktus. Gadameris kažkada diskutavo apie kalbos poveikį, poreikį, grąžinimą ir panašiai. Paaiškėjo, kad kalba turi daugybę įvairių problemų ir trūkumų. Tačiau Gadamerio įžvalga buvo tokia, kad kalba – sudėtingas dalykas ir ne visada patogus, bet pabandyk ką nors pasakyti be kalbos. Neišvengiamai kalba buvo aktuali tiek modernybės laikais, tiek postmodernybėje nuo jos pabėgti niekaip neišeina. Jei vartotume iš Wittgensteino pasiskolintą Lyotard‘o terminą – „kalbiniai žaidimai“, tai postmodernizmas pasižymi tuo, kad tų žaidimų yra labai daug ir nė vienas iš jų neturi privilegijuoto statuso, nors visi jie yra viename žemėlapyje. Bet nė vienas jų neturėtų pretenduoti į tam tikrą išskirtinumą. Žinoma, tam tikri žaidėjai tai daro, bet vėlgi žiūrint į visus kalbinius žaidimus tame žemėlapyje, pamatai, kad visi jie pagrįsti tomis pačiomis pragmatinėmis taisyklėmis.

Ž.: Kaip Jums atrodo, ar kalba lemia žmogaus mąstymą?

A.: Savaime suprantama, taip. Jei mes žiūrėtume į įvairius antropologinius tyrinėjimus, tai būtent kalba yra tai, kas mums parodo vienokį ar kitokį pasaulį. Buvo atliktas lingvistinis tyrimas, kuriame lyginta, kaip pasaulį suvokia skirtingų kalbų atstovai, kalbėtojai. Pasirodė labai įdomūs dalykai. Tarkime tai, kad netgi skirtinga žodžio giminė vienoje ar kitoje kalboje nulemia tikrovėje esančio objekto savybes bei jų suvokimą. Yra toks pavyzdys, kad ispaniškai žodis „tiltas“ – „el puente“ yra vyriškosios giminės, o vokiškai – „die brücke“ – moteriškosios giminės. Ir jeigu paprašoma apibūdinti vokiečių, koks yra tiltas, jam suteikiamos moteriškosios savybės – kaip lengvas, grakštus ir t.t. O ispanai kalba apie tiltą, kuris yra patikimas, tvirtas, stiprus, patvarus. Todėl skirtingos giminės parodo, kad tas pats objektas įgyja skirtingas savybes. Arba, jei pažiūrėtume į raštą, yra toks paprastas psichologinis eksperimentas, kuris daromas susidūrus su skirtingomis tarptautinėmis studentų grupėmis, ypatingai, jeigu jie naudoja skirtingas rašto sistemas. Duodamos trys kortelės, kuriose nupiešta tam tikra istorija. Istorija turi pradžią, vidurį ir pabaigą, ir bet koks žmogus iš principo gali sudėlioti tą istoriją, kur yra pirmoji kortelė, kur yra antroji kortelė, kur – trečioji. Įdomiausia tai, kad priklausomai, kuria kryptimi yra rašoma, tai ir istorija dėliojama tokiu būdu. Tarkime vakariečiai, kurie rašo iš kairės į dešinę, deda pirmą kortelę, po to – antrą kortelę į dešinę nuo pirmos, trečią – į dešinę nuo antros. Tuo tarpu, tie, kurie rašo iš dešinės į kairę (arabiškais arba hebrajų rašmenimis), istoriją dėlioja kita kryptimi – iš dešinės iš kairę, o japonai – iš viršaus į apačią. O viena Australijos aborigenų gentis – skirtingomis aplinkybėmis, deda skirtingomis kryptimis. Nes, viena vertus, jie neturi rašto ir jiems labai sunku suprasti, kodėl ir ką jie daro. Paaiškėjo labai paprastas dalykas, kad jie eina ne ta kryptimi, pagal kurią reikėtų rašyti, o pagal pasaulio kraštus, tai yra pradeda nuo šiaurės ir einama į pietus, pirma kortelė būna ten, kur yra šiaurė, ir toliau ta linija gali būti iškreipta, priklausomai nuo to, kur ji yra. Šiuo atveju, vėlgi parodoma, kad ne tik kalbiniai dalykai, bet ir geografiniai aspektai, pakankamai yra svarbūs.

Ž.: Kalbos ir propagandos santykis? Kaip galima kalba paveikti žmogaus mąstymą?
E.: Kalba kaip manipuliacijos priemonė?

A.: Šita idėja yra pakankamai sena. Retorika yra ta priemonė, kuri iš tikrųjų nesunkiai gali sudėlioti visokius akcentus. Užtektų pasižiūrėti į šalia propagandos esančius žmones, kurie kalba daug, bet realiai nieko nepasako, tačiau klausytojams atrodo, kad viskas yra labai gerai. Manyčiau, kad vien tik kalba, propaganda galbūt negalėtų gyvuoti. Jai reikalingas dar labai stiprus vizualinis elementas, nes be vizualumo iš esmės perduoti stiprų pranešimą, įtikinti, kad žmonės plėštųsi marškinius ant krūtinės ir rėkdami bėgtų paskui tarkime raudoną ar kitokią vėliavą, būtų pakankamai sudėtinga. Reikia įsivaizduoti kažką ir tas kažkas turi iš tikrųjų turėti tam tikrą „krūvį“ ar kažkokią „energiją“. G. Mažeikis, prieš daug metų vienoje viešoje paskaitoje, kai kalbėjo apie simbolių energiją ir krūvį, susilaukė klausimo iš auditorijos, o kaip išmatuoti tą simbolių energiškumą, tada jis nusprendė, kad geriau šito žodžio nevartoti, nes atsiranda visokių keistų žmonių, kurie ne taip interpretuoja tam tikrus dalykus. Arba svarsto apie simbolių energiją matuojančių prietaisų kūrimą… Kuriuos galima panaudoti tolesnėms manipuliacijoms.

Ž.: O tuomet paklausiu, kaip su propaganda ir postmodernizmu?
E.: Kokių pamąstymų turite šiuo klausimu?

A.: Postmoderni terpė yra labai puiki propagandai tarpti. Nes, pavyzdžiui Vladislavas Surkovas, vertinamas kaip viso to, kas vyksta rytų Ukrainoje – architektas, puikiai derina postmodernų mąstymą su propaganda. Yra tokių įdomių pastebėjimų, kad jis iš tikrųjų pakankamai neblogai išmano postmodernizmą, atėjęs iš akademinės terpės ir būtent jisai puikiausiai sugeba įdarbinti tą tiesos nebuvimą ir tuomet kišti bet kokią informaciją, bei pateikti ją kaip tiesą ar pusiau tiesą. Tarkime tai, kas vyksta tame kare, tai iš esmės ir yra ta tamsioji postmodernaus mentaliteto pusė. Aišku, eilinis vartotojas arba žinovas tikisi, kad teisingas požiūris privalo egzistuoti, tačiau informacija yra pateikiama kitokiu būdu. Joks informacinis vienetas nėra tinkamas tam, kad įtikintų visų suinteresuotų pusių. Aš neįsivaizduoju, kas turėtų nutikti, kad tiek Rusijos „URA“ patriotai, tiek Donbase esantys separatistai, tiek ukrainiečiai, tiek lietuviai, amerikiečiai sakytų štai, tai iš tikrųjų yra tiesa. Nekalbu apie tokį faktą, kad Kijevas yra Ukrainos sostinė. Paprasčiausiai čia yra labai naudinga terpė pagal postmodernų kanoną išnaudoti propagandinę metodiką.

Ž.: O akademinis žargonas, dirbtinė kalba, besaikis įvairių sudėtingų sąvokų vartojimas, koks Jūsų požiūris būtų į šį reiškinį?

A.: Stengiuosi, kiek įmanoma tų sąvokų vengti ir ko gero, tai yra toks subjektyvus mano įsitikinimas, nes paprasčiausiai skaitydamas tekstus labai dažnai pagaunu save, kad labiau įtikina tie tekstai, kurie yra parašyti paprasta kalba, o tie, kurie yra sudėtingai rašomi automatiškai sukelia atmetimo reakciją ir norisi kuo mažiau praleisti laiko su šitais dalykais. Kitaip tariant, mano manymu, net ir akademinis tekstas turi suteikti skaitytojui malonumą. Ne tik intelektualinį, bet tokį, kad ir tas skaitymas būtų įdomus. Tai, šiuo atveju, man atrodo, kad visas tas žargonas tikrai nėra būtinas, puikiausiai be jo galima apsieiti. Priešingai man, Pierre’as Bourdieu galėtų pasakyti, kad yra ne visai taip. Nes jei norime kalbėti apie sudėtingus socialinius reiškinius, turėtume naudoti ne kasdienį žodyną, nes jis tarsi įtraukia mus į tą kasdienį ir naivų pasaulio aiškinimą, kuris jokiu būdu nėra adekvatus, norint tinkamai suprasti, kas vyksta. Dėl to buvo diegiamas naujų sąvokų atradimas. Jis pats naudojo sąvokas kaip habitus, praxis, doxa, simbolinis ar kultūrinis kapitalas ir daugybę kitų. Tokiu būdu, mėgino pasakyti, kad mes turime atsitraukti nuo nagrinėjamų objektų, sukurti naują žodyną ir tas žodynas gali būti visoks. Bent jau socialiniuose ir humanitariniuose moksluose kyla pagunda rašyti nesuprantamai. Mėginau skaityti tris ar keturias Fredrico Jamesono knygas, kurių man reikėjo profesine prasme, bet niekaip negalėjau su jomis susidoroti. Būdavo puslapių ties kančios riba, kai norėdavosi tą knygą mesti, o paskui radau tokį juokingą topą, kuriame Jamesonas visuomet patenka į sudėtingiausiai rašančių akademikų TOP 5, dėl ko jis ne vienerius metus yra keikiamas, bet tai netrukdo jam būti gausiai cituojamu žanro klasiku ir dideliu autoritetu.

Ž.: Norėčiau paklausti, o Jūs pats esate mokslininkas? Ar filosofas?

A.: Man patinka socialinių vaidmenų sąvoka ir sakyčiau, kad kiekvienas žmogus tuo pat metu yra kelių vaidmenų aktorius, atlikėjas. Šiuo atveju, kas esu aš? Esu dviratininkas, esu tėvas, esu vyras, esu dėstytojas… Tuo pat metu egzistuoja dar daugybė kitų yra mano avatarų. Ir vienas iš jų, yra mokslininko avataras, nes žaidžiu pagal mokslininkų ir mokslo administratorių taisykles. O taisyklės yra labai paprastos: vieną kartą per penkerius metus turiu dalyvauti konkurse tam, kad būčiau išrinktas kitai penkerių metų kadencijai arba būčiau paaukštintas, turiu parašyti tam tikrą straipsnių kiekį, perskaityti tam tikrą paskaitų skaičių, padaryti tam tikrus socialinius dalykus ir tik tada, galiu pretenduoti į tam tikrą poziciją. Bet kokiu atveju, iš manęs yra reikalaujama, kad aš elgčiausi taip, kaip elgiasi mokslininkas. Kaip apibrėžta Mokslo ir studijų įstatyme, „mokslininkas yra asmuo, dirbantis mokslinį darbą ir turintis mokslo laipsnį arba pedagoginį (mokslo) vardą“… Ar esu filosofas? Šiuo atveju nesu filosofas, kuris visą laiką galvoja apie kažkokius reikšmingus ir svarbius dalykus. Tikrai nesu toks tikras filosofas kaip Šliogeris ar kitas. Bet kartais tenka įjungti ir šitą avatarą, pabūti tuo filosofu, ypatingai tuomet, kai kyla tam tikri klausimai, į kuriuos neįmanoma atsakyti taikant mokslinį žodyną, žinomas mokslines knygas, ar kai reikia kritiškai užklausti tam tikrų disciplinų teorines prielaidas, įvertinti argumentacijos pagrįstumą ir pan. Todėl mano atsakymas būtų – esu ir filosofas, ir mokslininkas. Dažniausiai vienu metu neišeina būti ir tuo, ir tuo. Kai kritiškai tenka reaguoti į tai, ką darau, ką rašau, tuomet – filosofas ima viršų. Tuo metu, kai reikia kuo greičiau parašyti tekstą, tuo atveju, aš jau esu mokslininkas, filosofas yra ten kažkur uždarytas, kad nekeltų bereikalingų klausimų ir tiesiog leistų dirbti.

Ž.: Kokią įtaką padarė filosofijos raidai F. Lyotard‘as?

A.: Mano manymu, pagrindinė Lyotard‘o bėda yra ta, kad jis parašė pernelyg programinį ir garsų tekstą, turiu omenyje – „Postmodernų būvį“. Ir tas tekstas, mano manymu, yra įdomus ir įžvalgus, kokybiškas bei geras, tačiau bendrame kontekste, pažiūrėkime į tai, kas tuo pat vienu metu veikė, t. y. Baudrillard‘as, Deridda, Bourdieu ir kas tik nori buvo aplinkui, Foucault dar buvo gyvas. Lyotard‘as iš tikrųjų nebuvo pati ryškiausia figūra, tačiau jo knyga staiga tampa garsi, skandalinga ir pan. Tačiau problema yra ta, kad, mano įsitikinimu, kontinentiniai filosofai nelabai skaito antrą knygos dalį, o tiems, kam įdomus mokslas – neskaito pirmos knygos dalies. Todėl galų gale iš Lyotard‘o liko trys ar keturios citatos. Jei prisimintume paskutinę filosofų konferenciją „Modernybė, postmodernybė, šiuolaikybė“, tai tos citatos neišvengiamai pasirodė kai kuriuose pranešimuose. Lyotard‘o tekstas redukuotas į keletą, galbūt svarbių, tokių pacitavimui dalykų, tačiau visa argumentų eiga tarsi pasimiršta. Maža to, daug svarbesnis Lytord‘o tekstas, bent Prancūzijoje, „Le Différend“ (1983) labai lėtai atsiduria apyvartoje. Nepaisant to, jame žymiai įdomiau ir originaliau paaiškinama tai, kas vyksta postmoderniame lauke. Apibūdindamas, kas yra le differend, Lyotard‘as, sako, kad tai „konfliktas (mažiausiai) tarp dviejų pusių, kurio neįmanoma bešališkai išspręsti dėl sprendimo taisyklės, tinkamos abiem argumentams, nebuvimo. Vienos pusės teisėtumas neimplikuoja kitos neteisėtumo”. Dėl to neišvengiamas nesusikalbėjimas, neaiškumas, opozicija, konfliktas ir agonistika. Lyotard‘as detaliai, puikiai šitą situaciją iliustruoja, apeliuodamas tiek į Kantą, tiek į kitus dalykus. Bet nenorėčiau plėstis, nes man asmeniškai įdomiausias Lyotard‘o tekstas „New Technologies“, pasirodęs berods 1981 metais. Šis straipsnis atitraukia nuo postmodernaus būvio. Lyotard‘as bando paaiškinti kaip veikia visuomenė, ir koks yra technologijų vaidmuo. Jeigu jis kalba apie modernų ir postmodernų mokslą „Postmoderniame būvyje“, tai modernus mokslas tarsi ieško efektyvumo, performatyvumo ir kitų dalykų, kitaip tariant kuo daugiau naudos, kuo mažesnėmis sąnaudomis, tai postmodernus mokslas tarsi nekreipia į tai dėmesio ir ieško naujų ėjimų, kurie galbūt skatina diskusiją, bet jos jokiu būdu neužbaigia. Straipsnyje „New Technologies“ jis pasako, kad kiekvienoje visuomenėje yra svarbūs keturi institutai – tai technologija, mokslas, ekonomika ir politika. Įdomiausia tai, kad jis bandydamas paaiškinti sąveiką tarp šių keturių institutų, bando netiesiogiai pasakyti, kad visuomenė, kurioje mes gyvename, yra veikiau moderni nei postmoderni. Technologijos tikslas yra geriausias, didžiausias veikimas, technikos priemonės padeda tą dalyką įgyvendinti. Ekonomikos tikslas yra maksimalus pelnas. Politikos tikslas – ypatingai geras piliečių bendrabūvis. Mokslo tikslas – geriausios žinios. Ir tie tikslai tarpusavyje tarsi nelabai suderinami, tačiau jeigu pabandytume pažiūrėti į tolimesnį jo argumentavimą, tai Lyotard‘as viską tarsi uždaro į tam tikrą ratą arba ciklą. Tame rate tie institutai puikiausiai dera tarpusavyje. Maždaug citata būtų tokia, kad mokslas reikalingas tam, kad mes žinotume, žinoti mums reikia tam, kad galėtume kurti geriausias technologijas, geriausios technologijos reikalingos tam, kad gautume maksimalų pelną, o maksimalus pelnas reikalingas tam, kad geriausiai gebėtume būti kartu tam tikroje visuomenėje, jeigu mes puikiai derame toje visuomenėje, vadinasi mes kuriame naujas žinias, kurios kuria naujas technologijas, pelną ir t.t. Jis viską sustato į savo vietas ir, mano manymu, tai įžvalgus ir vis dar aktualus pastebėjimas. Tuo pat metu tai netiesioginis pripažinimas, kad bent jau 1981 metais postmodernaus mokslo, kuris atsidurtų anapus galios, kapitalo santykių ir t.t. – nėra.

E.: Kaip Jums atrodo, ar nebus taip, kad mokslininkai, siekdami pelno, išpučia technologijas, metodologiją, tam tikru pertekliniu būdu, neracionaliai jas naudoja (ir tą patį žodinį aparatą), iškreipia tam, kad gautų to paties pelno, aplinkkelio būdu? T. y. realiai nieko nesukuria, tačiau sudaro vaizdą, kad labai daug dirba, prigalvoja labai įdomių terminų, pateikia daug skaičiukų ir aišku už tai gauna kažkokį atlygį, bet realiai visuomenė iš tikrųjų ekonomiškai nelabai ką gauna? Ir, ar tuomet, nepaaiškėtų tai, kad šis Lyotard‘o pateiktas modelis išsigimęs?

A.: Šiuo atveju, aš nebūčiau taip piktai ir skeptiškai nusiteikęs mokslininkų atžvilgiu. Mokslininkai kartais nepagrįstai kaltinami dėl kitų su mokslu susijusių asmenų nuodėmių. Pavyzdžiui, mokslininkai visame pasaulyje yra nepatenkinti mokslo administratoriais. Kitaip tariant, administratoriai bando įsprausti visa tai, kas vadinama mokslu į tam tikrą sistemą, kuri būtų lengvai kontroliuojama, lengvai įvertinama ir kad bet kada būtų galima pasakyti, kas ko vertas, čia yra geras mokslininkas, čia yra prastas, šitą verta finansuoti, o šito – ne. Pageidautina, kad tai būtų daroma kiekybine išraiška. Būtent čia pagrindinė bėda, nes realiai pabėgti nuo šito yra neįmanoma. Pavyzdžiui, įsivaizduokime, jei būčiau kažkoks su gyvybės mokslais susijęs asmuo ir norėčiau išrasti kažką, kas ženkliai pagerintų žmonių bio-laimę, tai šiuo atveju, turėčiau ieškoti finansavimo, kreiptis į europinius ar lietuviškus fondus: pateikti paraišką, surašyti viską tokia kalba ir pavidalu, kad tenkintų vertintojus. Tie vertintojai turi savo kriterijus, kitaip tariant, turėčiau žaisti pagal tam tikras taisykles. Jeigu mano idėja atrodytų labai beprotiška, tai savaime suprantama, jokio finansavimo negaučiau. Čia yra vienas dalykas. Kitas dalykas, kalba, kurią vartoja mokslininkai kartais ateina iš jų pačių, nebūnant tam tikros disciplinos atstovu, neturint žinių, išsilavinimo toje disciplinoje. Labai sunku suprasti, apie ką kalbama. Tarkime, spėju dauguma piliečių, išgirdę žodžius kvarkas, gluonas, bozonas tiesiog numyktų kažką ir nelabai gilintųsi, kas tai yra. Norint lengviau suprasti apie ką kalbama, reikia tam tikro išsilavinimo ir čia, šiuo atveju, paprastas vartotojas ar kitos disciplinos atstovas ne visada gali tai kokybiškai padaryti. Todėl, šiuo atveju, tas sudėtingumas yra neišvengiamas, nes tenka tyrinėti sudėtingus reiškinius ir tuos reiškinius reikia įvardinti tokiais keistais, kartais paradoksaliais terminais. Ir, šiuo atveju susiduriame su juokingais dalykais. Fizikai naudoja įvairius literatūrinius, mitologinius ar prieštaringus terminus, idant galėtų byloti pasauliui, kuris yra visiškai anapus šitų mano paminėtų sričių. Pats žodis kvarkas yra paimtas iš Jameso Joyce‘o romano „Finnegan‘s Wake“. Joyce‘o vartosenoje jis neturi nieko bendro su fizikine pasaulio samprata. Arba žodis „atomas“ išvis juokingas, nes reiškia tai, kas yra nedalu, o šiuolaikiniai fizikai atomą yra padalinę mažiausiai į 240 dalių… Sąvoka prigijo ir išliko, tačiau fizikai dalina tai, kas pagal apibrėžimą yra nedalu. Bet tokie pasvarstymai būtų visiškai neįdomūs, nes tai žodiniai dalykai, kurie galbūt įdomūs filosofams arba lingvistams. Tačiau jie daro savo darbą ir bando atskleisti kažkokią tikrovės paslaptį ir pan. Todėl, norint įsigyti naujausias technologijas, pažangiausius prietaisus, turi įtikinti tuos, kurie duoda pinigų, o jie neišvengiamai nori įrodymo, kad iš to bus kažkokia didelė nauda. Ir faktiškai, bet kuris projektas, ypatingai europinis, kuris yra mūsų Atlanto pusėje, sudaro ženklią mokslo finansavimo dalį, yra paremtas tuo, kad būtų aiškiai aprašyta socialinė nauda, ką galima pasiekti. Tokiu būdu, mokslininkai vietoje to, kad žaidę žaidimą, kurį jie norėtų žaisti, priversti tiesiog daryti viską, kad tuos pinigus gautų, taip jie atsiduria kitame kampiniame žaidime. Spėju, kad jei žiūrėtume į projektų dalyvius, tai tie projekto dalyviai ne mažiau laiko skiria administraciniam darbui, projekto paraiškos parengimui, ataskaitų rašymui negu, pačiam tyrimui. Čia ir įsijungia tokia lyg dviprasmiška situacija. Viskas būtų gerokai paprasčiau, jei būtų tik mokslas ir, kad mokslininkai kalbėtų tik liaudžiai, bet, deja, atsiranda tam tikros institucijos, kurios ne visai leidžia tą dalyką padaryti.

E.: Mokslininkas atiduoda daug energijos tam biurokratiniam aparatui, bet jis gali parodyti kažkokį naują triušį ar molekulę sulipdytą, o filosofo situacija? Ji dar labiau nedėkingesnė? Kaip ją išgyventi?

A.: Bėda ta, kad filosofijos įvaizdis yra tikrai pakankamai keistas, nes to naujojo triušio bent jau ir iš dalies ištraukti nepavyksta taip, kad būtų visiems suprantama. Kita vertus, aš pats ne kartą esu „nukentėjęs“ dėl nekokybiškų savo kolegų dėstymo. Pas mane ateina doktorantai klausytis specifinio kurso apie mokslo filosofiją ir metodologiją ir paaiškėja, kad jie iš filosofijos absoliučiai nieko nežino, neturi jokių pagrindų. Kai klausiu, kas jiems dėstė, tai paaiškėja, kad dėstė žmonės, kurie savo darbą atliko, švelniai tariant, prastai. Jie arba mėgavosi savimi, arba padarė viską, kad tai būtų taip neįdomu ir nyku, kad tiesiog iš tų paskaitų nieko neliko. Būna dar ir tokių „filosofijos guru“, kurie daug šneka, daro šou, bet realiai atmintyje lieka tik kažkokie padriki dalykai. Iš esmės, tas filosofijos viešumas ir gebėjimas parodyti filosofijos vertę ir reikšmę, dažnai būna sutrikęs. Maža to, jei žiūrėtume į tai, kaip elgiasi patys filosofai, tai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, pamatytume nemažai nemalonių jų bruožų. Mokslo sociologai, pvz., Michele Lamont, pastebi, kad filosofai yra patys arogantiškiausi. Tarkime, jeigu įsivaizduotume tarpdisciplininę tarybą, kurioje yra svarstomi įvairūs projektai ir keliamas klausimas, ką reikia finansuoti ir ko ne, tai filosofai pasirodo labiausiai nesukalbami. Jie sako, kad filosofinę paraišką gali įvertinti tik filosofinį išsilavinimą turintis žmogus. Visi kiti, kurie tai daro, tiesiog yra profanai, nieko nesupranta. Kitaip tariant, pradedama žiūrėti į viską ir į visus tarsi iš viršaus, lyg iš kokios privilegijuotos perspektyvos. Tai, savaime suprantama, nepadeda gerinti filosofų įvaizdžio. Pavyzdžiui, tas pats Arvydas Šliogeris, seniau negalėjo pakęsti tokių dalykų, kaip filosofiniai komiksai ar kažkiek supaprastinti filosofijos įvadai ir t.t. Nepaisant to, populiarūs tekstai kartais tikrai yra itin svarbūs ar aktualūs, kai reikia pagerinti tą filosofijos įvaizdį ir parodyti, kad filosofija taip pat gali ištraukti iš skrybėlės minėtą triušį ir, kad tas triušis visai mielas.

E.: Kaip Jums atrodo, jaunam žmogui, kas būtų privaloma kaip sąvadas, kodeksas, su kokiais autoriais jam derėtų susipažinti, kokius metodus įvaldyti, kad įgautų minimalią filosofinę mąstymo kultūrą?

A.: Pirmas dalykas, kad ne per seniausiai atsirado filosofijos krypties studijų aprašas, toks oficialus biurokratinis dokumentas, kuriame yra surašyta, ką turėtų žinoti kiekvienas žmogus, baigęs filosofijos studijas Lietuvoje. Man teko dalyvauti jį kuriant. Ten yra visi atsakymai į šiuos klausimus – e-tar.lt. Tačiau, savaime suprantama, viskas iš principo negali būti įdomu, todėl nuolat tenka kažkur tenka nukrypti, specializuotis ir panašiai. Tai šiuo atveju, mano atsakymas yra labai paprastas, reikėtų tiesiog žiūrėti į dėstytojus kolegas, kurie daro didžiausią įspūdį ir tiesiog bandyti klausti jų patarimų. Spėju, kad ir vienoje institucijoje, jeigu kalbėsime pavyzdžiui apie VDU, kažkam patinka Dalius Jonkus, kažkam Gintautas Mažeikis. Pirmu atveju studentai galbūt labiau bus linkę į fenomenologiją, ir tada gaus vieną autorių sąrašą. Jeigu kažkam patinka Gintautas Mažeikis, tas sąrašas bus visiškai kitoks. Mano sąrašas irgi būtų visiškai trečioks, ir šiuo atveju, nesu tikras, ar galėčiau ką nors įtikinti, kad vertas dėmesio ir yra įdomus. Todėl nusiplausiu nuo konkretaus atsakymo ir sakysiu: studentai turėtų pasitikėti kolegomis, kurie yra autoritetai.

Klausimus uždavė: Živilė Filmanavičiūtė ir Edvardas Šidlauskas, 2016.08.06
Foto iš asmeninio A. Gedučio archyvo.