Prof. G. Mažeikis: „Jei revoliuciją pradėję intelektualai neišsaugo savo lyderystės, pamažu ateina masių teroras“

Šiaurės Afrikoje sklendžia pasakojimas: esą prieš Tuniso ir Libijos revoliucijas Libijos lyderis Muammar al-Gaddafi kritikavo Tuniso prezidentą Zine Ben Ali (prezidentavo 1989–2011). Gaddafi: „Kam tu statai universitetus? Juk žmonės, kai tik įgys išsilavinimą, sukils prieš tave“. Į tai Ben Ali atsakė: „Geriau prieš mane sukils universitetų žmonės, o ne tavo tamsi liaudis“. Tame glūdi tiesa ir gili pamoka diktatoriams ir šalims, kurios menkina ir mažina universitetus, pavyzdžiui, Lietuvai.

Abu minėti lyderiai buvo nuversti. Ben Ali po Tuniso revoliucijos 2011 metais laimingai išskrido į Saudo Arabiją, o Gaddafis tais pačiais metais buvo išniekintas, žiauriausiu būdu nukankintas ir nužudytas, o jo kūnas kurį laiką tąsomas kaip padvėsusi katė. Tuniso revoliucija atvėrė sunkios demokratinės raidos kelią įveikiant korupciją, neskaidrumą ir infliaciją, o Libijos revoliucija atvėrė vartus populizmui ir ISIS, politiniam chaosui, terorui, moterų ir kitaminčių persekiojimui bei žudymui. Tuniso ir Libijos palyginimas yra klasikinė revoliucijos formulė: jei revoliuciją pradėję intelektualai neišsaugo savo lyderystės, pamažu ateina masių teroras.

Afrikos ir Azijos demokratijos ne tik atvedė į valdžią progresyvią visuomenę (Tunisas, Alžyras), bet ir pažadino juodžiausią iš liaudies gūdumos kylantį terorizmą (Libija, Sirija). T. Hobbes „Leviatane“ pastebėjo, kad lygybės troškimas pažadina pavydą ir kerštą… galiausiai, pridurkime, ir terorizmą. Prancūzų revoliucijos metu Voltero ir J. J. Rousseau gerbėjai žirondistai nesustabdė jakobinų pakilimo ir vis naujų kruvino teroro bangų. Rusijos socialdemokratai menševikai, eserai po 1917 m. vasario revoliucijos nesustabdė bolševikų ir iš apačių augančio teroro. Mitas apie Staliną slepia pilkosios masės teroro geismą, kuriuo naudojosi bolševikai, užkasdami vieną po kito savo lyderius. Galiausiai, nacistai, palaidoję savo šalį.

Libijos ir Sirijos revoliucijos apsišvietę inteligentai nesuvaldė apačių demokratijos, pavydo ir keršto, virtusio socialiniu ISIS (Daeš) ir kitų islamiško bolševizmo pagrindu. Investicijos į švietimą, universitetus yra būdas ne tik apsisaugoti nuo atskirties grupių ir menką išsilavinimą turinčiųjų keršto, bet ir modernizuoti kraštus. Tie, kas mano, kad univerai rengia „žmogiškuosius išteklius“ rinkai, suvokia mažai. O taip mano dauguma Lietuvos švietimo sistemos administratorių. Univerai yra valstybės vidinio saugumo nuo masių sukilimo pagrindas ir visų modernių revoliucijų ir reformų šaltinis.

Šį mėnesį dalyvavau konferencijoje Benin Mellalio (Marokas) Sultan Moulay Slimame universitete, kur su savo senais draugais iš Maroko ir Tuniso be filosofijos problemų svarstėme ir politinį trečiojo pasaulio šalių likimą. Maroką valdo karalius Mohammedas VI. Apie 2004 m. jis pradėjo švietimo ir elitų reformą. Tai 2011 m. neramumų metu jam padėjo išlaikyti valdžią ir neleisti įvykti Libijos scenarijui. Vis dėlto, didelė dalis šalies lieka tradicinio berberų patriarchalizmo įtakoje. Benin Mellalyje moterys nevaikšto į lauko kavines ir barus, o toliau pietuose esančiuose kaimuose joms neleidžiama ir mokytis. Tai ne Kasablanka ir net ne Marakešas. Karalius ir jo parlamentas vangiai, bet vis daugiau investuoja į universitetus ir technologinę modernizaciją, vaizduoja kaitumą (paradoksali raudonojo monarcho idėja). Šiuo valdymu, Maroko monarchija labai panaši į vis dar N. Nazarbajevo Kazachstaną ir Alijevų Azerbaidžaną. Kalbėjausi su Sultan Moulay universiteto magistrantėmis ir doktorantėmis: jos moka po 3 kalbas, programuoja, skaito J. Derrida ir G. Deleuze. Jų siaubas būtų visuotiniai demokratiniai rinkimai, nes tuomet masės, kurios šiuo metu rūsčiai žiūri į universitetus, uždraustų studijas ir jas paverstų nuolankiomis berberų žmonomis. Geriausiu atveju… Blogiausiu, kaip Afganistane: prievarta ir mirtis. Afganistano atvejis čia irgi gerai prisimenamas. Todėl universitetų jaunimas ir nori demokratijos, ir jos bijo: gali ateiti „talibai“. Bolševizacija, talibinizacija yra demokratijos be stiprių universitetų pasekmė. Kas mažina investicijas į švietimą, į valdžią, pirmiausia, atveda populistus, vėliau – oligarchus ir, galiausiai, tuos nuverčia masių sukilimas, kuris palaimina apačių „talibus“, „tikratikius“, fanatikus. O šie jau bando įvesti „tvarką ir teisingumą“, kurie neturi nieko bendra su kairumu, o yra barbarybės pergalė.

Atrodo, kad apšviestasis autoritarizmas yra išeitis, jei neturi išsilavinusios liaudies. Tada, kaip Tunise, Kazachstane ar Maroke, išsilavinusios naujos kartos nori reformų, emancipacijos: moterų, plačiau – lyčių, reikalauja įvairovės (diversity) politikos, multikultūralizmo, autonomijų, NVO. Tačiau elitų reformų keliu. Kita vertus, būtent intelektualai, inteligentai, sergantys ideologijų virusais, yra tie, kas žadina masių terorą.

Ne paprastas universitetinis išsilavinimas, o jo įvairovė, idėjų ir galių pusiausvyra saugo nuo minios demokratijos. Tai valdantieji Maroko, Azerbaidžano ir Kazachstano elitai suvokia tik matydami abu: ir islamo teroro pavojų, ir valdančiųjų klanų karų grėsmę. Vienu metu, iki šiol, Maroko universitetuose filosofijos studijos pakeistos Islamo studijomis. Tik dabar pradedama suvokti, koks giliai klaidingas buvo padarytas žingsnis. Islamo studijos atveria kelią talibams, tikratikiams, kaip ir krikščionybės studijos. Geriausias priešnuodis religiniam fanatizmui yra kritinė filosofija. Religija ir kritinė filosofija yra antagonistai. Kad ir kaip jas bandoma suartinti, jos turi būti antagonistai. Religijos ir filosofijos/etikos katedros privalo oponuoti vienos kitoms. Kad atsvertų religinį dogmatizmą, filosofija turi būti bent kiek volteriška, ciniška, ateistinė.

Pamenu seną buvusio Baltarusijos Europos humanitarinio universiteto rektoriaus A. Michailovo repliką, apeliavusią į maždaug 1993–1995 metus: „Kol mes hermeneutiškai nagrinėjome Hegelį ir Heideggerį, atėjo jie ir mus išvijo iš savo šalies“. Tai reiškia, kad universitetuose reikalinga tokia filosofija, kuri yra kartu ir kritinė teorija, ir socialinė-politinė kritika, virstanti praxis. Filosofijos vertimą pilietine ar antropologine praktika bandžiau įgyvendinti ir Peterburge, ir Šiauliuose, ir Kaune, VDU. Ir visur nelabai sekėsi: fakultetai nori arba religijos, arba filosofijos istorijos, kuri nevirstų jokia socialine ir politine kritika, ir jokia praxis. Tada lengviau valdyti kaip dabartiniam Baltarusijos valstybiniame universitete, kur filosofiją keičia istorija ir ideologija… ar dabartiniame Peterburgo Filosofijos institute, kur filosofiją bando išstumti religija. Tada nebelieka kritinės visuomeninės pozicijos, nelieka H. Arendt Vita activa, H. Marcuses praxis. Pamažu filosofiją ima išstumti religijos, vėliau krikščionybės studijos, kreacionizmo doktrina (JAV universitetuose), religijos filosofija, ideologijos studijos, „specialistų“ rengimo reikalavimas ir, pagaliau, universitetų mažinimas. Atsiveria populizmo ir banalumo perspektyva. Savo knygoje „Dvasinė niekšybė“ tik prisiliečiau prie decivilizacijos politinių procesų. Manau, decivilizacijos klausimas yra labai svarbus ir, blogiausia, kad jį atveria banalėjanti demokratija, demokratinė talibizacija. Kažkada mano du mėgstami kairieji J.F. Lyotard, C. Castoriadis dalyvavo grupės „Socializmas ar barbarybė“ (Socialisme ou Barbarie) veikloje. Šį pavadinimą jie paėmė iš Rosos Luxemburg analogiško šūkio, nukreipto prieš bolševikinę barbarizaciją. Socializmas negali būti baisioji masių barbarybė, kairieji neturi remti tamsiųjų masių žemiausių geismų (W. Reicho teiginys) ir privalo kritikuoti universitetų menkinimą.

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code