XXI amžiaus pasakos: „Žaltingala“

© Can Stock Photo / Orensila. Pasakos „Fleitininkas iš Hamelno“ iliustracija

Gyveno žemėje toks padaras – žaltingala. Gyvatės ir lakštingalos protėvis. Jam nereikėjo gelti, kaip tai daro angis, bet užtekdavo tik sučiulbėti ir auka krisdavo negyva. Ši sparnuota gyvatė, tiesiogine to žodžio prasme, alsavo mirtimi ir neturėjo sau lygių priešininkų. Ilgus šimtmečius rūšis gyveno be rūpesčių, kol neatsirado žmogus.

Tai buvo tokia apykurtė, apyaklė ir nerangi, veik beplaukė beždžionė. Išties tai net gana lengvas grobis žaltingaloms, o kai nesinorėdavo žmogienos, kaip maisto, versdavo tuos juokingus padarus dirbti visokius reikalingus darbus, mat tie turėjo labai naudingus įnagius – rankas, o sparnuotos gyvatės mokėjo savo balsu ne tik žudyti, bet ir valdyti kitų padarų valią bei suvokimą, gebėjo pavergti. Džiaugėsi žaltingalos prisijaukinę tokį naudingą ir jau veik visai nepakeičiamą buities darbuose ir maisto gamyboje gyvulį.

Bėgo amžiai, rodos niekas labai ir nesikeitė, bet žmogiena retsykiais vis garsiau burbuliavo, ypač neramios tos beždžionės darydavosi kai kokiai ypatingesnei progai buvo išsirenkami pasmaguriauti maži vaikai ar jaunos mergelės, mat seniai ir gysloti nuo sunkių darbų vyrai buvo nelabai skanūs.

– Aš, tavo viešpats, įsakau tau paaukoti savo pirmagimį sūnų, – sušniokšdavo balsas ir beždžionė nebyliai vykdydavo įsakymą. Tačiau laikas nuo laiko gimdavo tokių, kurie kažkodėl galėdavo nepaklusti įsakymams. Kol tokių rasdavosi nedaug, padėtį lengvai buvo galima kontroliuoti. Bet su laiku ši rūšis stipriai pakito ir neklusniųjų jau gimdavo geras trečdalis.

Žaltingalos ėmė su tokiais kalbėtis, beveik kaip su sau lygiais, papirkdavo juos kažkiek dalydamiesi sukaupta išmintimi, skiriant į valdovų postus arba baugindavo savo antžmogiška galia. Suaugęs žaltingalos patinas, 200-300 metų senumo, galėjo lengvai sutraiškyti žmogelį tiesiog savo raumenų jėga, o ką jau kalbėti apie visokias kitokias gudrybes, kurių buvo pas žaltingalas apstu.

Žodžiu, atspariesiems nebereikėjo sunkiai dirbti ir aukoti savo vaikų, bet mainais jie turėjo prižiūrėti giminaičius ir mokėti žaltingaloms visokias duokles. Pamažu žmonės užmiršo tikruosius šeimininkus, mat bendraudavo tik su saviškiais, kurie atrodė niekuo nesiskyrė nuo kitų, nebent didesniu nuovokumu, narsa ir įvairiais paslaptingais sugebėjimais. Be to, jie buvo apmokyti gyvatės ir lakštingalos metodo, kurį patyrė ir patys, tad sėkmingai taikė savo žmonėms.

Galiausiai žmogėnų atmintyje paliko tik kažkokie padangėse giedančių sparnuočių fragmentai ir mirtinai geliančių šliužų vaizdiniai, bet jau žudė jie ne kūną, o žmogaus sielą…  Vieni buvo siejami su viskuo, kas gera, kiti – atsakingi už visas blogybes. Žodžiu, paini buvo ta istorija, paini tiek, kad daugelis ja jau ir nebetikėjo. O gal ir nebuvo to visai išties, gal tik kažkas kažkam prisisapnavo…

Autorius Jurgis Puskunigis

Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code