Žmogaus būtis yra tapimas žmogumi

karl-jaspers

Kas yra žmogus? Fiziologija jį tiria kaip kūną, psichologija – kaip sielą, sociologija – kaip visuomeninę būtybę. Mes regime žmogų kaip natūrą, kurią pažįstame kaip ir kitų gyvūnų natūrą, ir kaip istoriją, kurią pažįstame kritiškai išgrynindami tradiciją, suprasdami žmogaus veiklos ir mąstymo prasmę, aiškindami įvykius motyvų, situacijų ir natūralistinių realijų pagrindu.

Tyrinėdami žmogų, sukaupėme įvairiausių žinių, tačiau žmogaus kaip visumos nepažinome. Abejotina, ar apskritai žmogus gali būti suvoktas remiantis tuo, ką apie jį galima sužinoti; galbūt jis yra kažkas daugiau, negu pats apie save žino, būtent laisvė, nesutapatinama su jokiu objektiniu pažinimu, tačiau duota žmogui kaip neišvengiama galimybė.

Realiai žmogus gali suvokti save dvejopai: kaip tyrimo objektą ir kaip jokiam tyrimui neprieinamą laisvą egzistenciją. Vienu atveju žmogų tariame esant objektą, kitu – neobjektinę realybę, kurioje žmogus įsišaknija autentiškai save suvokdamas. Kas yra žmogus, negalime sužinoti jį pažindami, bet galime patirti pasinerdami į mūsų mąstymo ir veiklos ištakas.

Žmogus iš principo yra kažkas daugiau, negu jis gali apie save žinoti. Mes suvokiame savo laisvę keldami sau reikalavimus. Nuo mūsų priklauso, ar juos priimame, ar atmetame. Mes negalime rimtai abejoti tuo, kad kažką sprendžiame, taigi sprendžiame ir tai, kas susiję su mumis pačiais; negalime abejoti ir tuo, kad esame atsakingi. Kas bando tai neigti, būdamas nuoseklus negali ir kitiems žmonėms kelti jokių reikalavimų. Kai kažkoks teisiamasis savo nekaltumą grindė tuo, kad jis toks gimęs ir negalįs būti kitoks, todėl negalįs būti laikomas atsakingu, gerai nusiteikęs teisėjas atšovė: visa tai teisinga lygiai taip pat, kaip teisingi jį baudžiančio teisėjo veiksmai – juk ir jis negalįs kitaip, nes toks jau jis esąs ir taip elgtis esąs priverstas neišvengiamų dėsnių. Jeigu esame įsitikrinę savo laisve, suvokdami galime tuojau pat žengti antrąjį žingsnį: žmogus yra būtybė, susijusi su Dievu. Ką tai reiškia?

Ne patys save sukūrėme. Kiekvienas gali suprasti, jog nėra negalima, kad jo nebūtų. Šiuo požiūriu mes nesiskiriame nuo gyvulių. Tačiau kartu mes esame laisvi, mes apsisprendžiame patys ir nesame automatiškai pavaldūs gamtos dėsniui; esame laisvėje sau dovanoti, o ne patys savaime. Jeigu nemylime ir nežinome, ką privalome daryti, negalime laisvės išgauti prievarta. Kai apsisprendžiame laisvai ir gyvename prasmingai, suprantame, kad už save negalime būti dėkingi sau patiems. Pakildami į laisvę, kur mūsų veiksmas mums atrodo esąs būtinas, tačiau ne dėl išorinės gamtos dėsnio prievartos, o kaip vidinė negalėjimo norėti kitaip harmonija, mes suvokiame savo laisvę esant duotą transcendencijos. Juo autentiškiau žmogus laisvas, juo tikresnis jam yra Dievas. Kai esu laisvas autentiškai, esu tikras, kad toks esu ne pats savaime.

Mums, žmonėms, niekada nepakanka mūsų pačių. Mes veržiamės anapus savęs ir praaugame save, pasinerdami į Dievo suvokimo gelmę, ir taip atsiveriame savo niekingumui.

Žmogaus ryšys su Dievu nėra natūrali duotybė. Kadangi jis neatsiejamas nuo laisvės, kiekvienam jis sužimba tą akimirką, kai žmogus daro šuolį iš savo vitalinio egzistavimo į savastį, t.y. ten, kur jis, visiškai laisvas nuo pasaulio, kartu jam yra atviras, kur jis pasauliui nebepavaldus, nes gyvena susijęs su Dievu. Dievas man egzistuoja tokiu mastu, kokiu aš pats egzistuoju autentiškai.

Pakartosiu: kaip būtis pasaulyje, žmogus yra pažinus objektas. Pavyzdžiui, rasių teorijos jį suskirsto į atskirus rasinius tipus, psichoanalizė jį aiškina remdamasi jo pasąmone ir jos poveikiais, marksistiniu požiūriu jis yra dirbanti būtybė, kuri gamybos procese įvaldo gamtą bei užtikrina socialinę pažangą ir kuri abiem šiais požiūriais gali pasiekti tobulumo. Tačiau nors visi tokie pažinimo būdai ir atskleidžia žmoguje kai ką, kas realiai jau būdinga, bet neapima žmogaus kaip visumos. Kai tokios teorijos kelia absoliutistines pretenzijas pažinti žmogų kaip visumą — o tokias pretenzijas kėlė jos visos, – jos pameta iš akių tikrąjį žmogaus vaizdą ir ištrina iš jomis tikinčio žmogaus sąmonės paskutinius žmogaus ir žmogiškumo supratimo pėdsakus. Užmirštama, kad žmogaus būtis yra laisvė ir ryšys su Dievu.

Labai svarbu pažinti žmogų, ir verta tai daryti remiantis moksline kritika. Jeigu tai daroma metodiškai, sužinoma, kokios yra pažinimo ribos, kaip neteisinga ignoruoti žmogaus galimybių visumą ir kad toks pažinimas neapima tikrosios žmogaus būties. Tik taip galima išvengti iliuzijų bei pavojų, tykančių tariamo žmogaus pažinimo. Žinodami pažinimo ribas, mes vis labiau pasikliaujame savo laisve, kuri atranda save atsiverdama Dievui.

Kuo turi vadovautis žmogus – toks yra didysis žmogaus būties klausimas. Juk akivaizdu, kad žmogus gyvena ne taip, kaip gyvuliai, iš kartos į kartą tik pakartojantys tai, kas nulemta gamtos dėsnių; žmogaus laisvė jam atveria ne tik jo būties netikrumą, bet ir galimybę tapti tuo, kas jis yra autentiškai. Remiantis laisve žmogui lemta savo empirinį buvimą tvarkyti kaip kokią medžiagą. Kaip tik todėl jis turi istoriją, t.y. jo gyvenimą lemia ne tik biologinis paveldėjimas, bet ir tradicija. Žmogaus gyvenimas nėra tik natūralus procesas. Jo laisvė ilgisi vadovavimo.

Mes nekalbėsime apie tai, kad vadovavimas pakeičiamas žmogaus prievarta kitam žmogui. Mes klausiame apie galutinius žmogaus tikslus. Filosofinio tikėjimo tezė yra tokia: žmogus gali vadovautis Dievu. Pabandykime paaiškinti, ką tai reiškia.

Atsiverdami besąlygiškumui, mes tikime jaučią Dievo vadovavimą. Tačiau kaip tai įmanoma, jeigu Dievas nesireiškia kūniškai ir vienareikšmiškai, kaip jis pats yra? Jeigu Dievas veda, kaip žmogus gali išgirsti, ko jis nori? Ar žmogus gali susitikti su Dievu? Kaip tai galima?

Autobiografijose pasakojama, kaip sprendžiant lemtingus gyvenimo klausimus po ilgų abejonių staiga ateidavo absoliutus tikrumas, baigdavosi bejėgiški svyravimai ir būdavo ryžtamasi veikti. Tačiau juo aiškesnis žmogui šitas jo laisvės jam dovanotas tikrumas, juo geriau jis suvokia transcendenciją, palaikančią jo būtį.

Vedamas Dievo, Kierkegaard’as nuolat reflektuodavo savo priklausomybę nuo Dievo: kad ir ką jis darydavo, kad ir kas jam nutikdavo, jis nuolat girdėdavo Dievo balsą, tačiau kartu patirdavo jo daugiaprasmiškumą. Jis vadovavosi ne aiškiais ir vienareikšmiais įsakymais, o pačia laisve, kuri pasitiki savimi, nes žino turinti transcendentinį pagrindą.

Vadovavimasis transcendencija yra kitoks negu vadovavimasis kuo nors pasaulyje, nes jis duoda vienintelį vadovą – Dievą. Jis veda laisvės keliu. Kiekvienas žmogus išgirsta Dievo balsą ir įsitikrina juo atsiverdamas tradicijai ir jį supančiam pasauliui.

Žmogus vadovaujasi [Dievo balsu] remdamasis savo sprendimu apie savo veiksmus. Šis sprendimas skatina arba suturi, pataiso arba patvirtina. Dievo balsas kaip sprendimas apie žmogaus veiksmus šiame pasaulyje reiškiasi būtent kaip toks žmogaus sprendimas apie savo jausmus, motyvus ir elgseną. Laisvai, sąžiningai save suvokdamas, kaltindamas ir teigdamas, žmogus girdi Dievo nuosprendį, kuris niekada nėra neatšaukiamas ir vienareikšmis.

Todėl žmogus iš anksto klysta, jeigu savo sprendimus nedvejodamas laiko Dievo balsu ir jais absoliučiai pasitiki. Mes turime būti negailestingi savo savivalei; mes neturime didžiuotis savo moraliu elgesiu ir net savo tariamu teisumu. Žmogus niekada negali būti patenkintas savimi; spręsdamas apie save, jis negali remtis tik savimi. Jam reikia, kad apie jo veiksmus spręstų kiti žmonės. Tokiu atveju labai svarbu, ko verti tie žmonės, sprendžiantys apie jį. Jį mažai jaudina minios, vidutinybės, sustabarėjusių institucijų nuomonė, bet ir jai jis nėra visai abejingas. Tačiau galų gale net labiausiai gerbtinų žmonių nuosprendis jam nėra lemtingas, nors šiame pasaulyje tai svarbiausia; viską lemia Dievo nuosprendis.

Spręsdamas apie save, realiai žmogus niekada nebuvo visai autonomiškas. Jam visada svarbiausia kito sprendimas. Primityvų, drąsiai sutinkančių mirtį, herojiška laikysena nulemta žvilgsnio į kitus: mirštančių Edos herojų paguoda – amžina šlovė.

Visai kitoks tikrasis, vienišojo, heroizmas, kuriam neteikia atramos nei visuomenė, nei pomirtinė šlovė. Tokios tikrosios autonomijos šaltinis – galbūt harmoninga žmogaus natūra arba nesąmoninga bendruomeninės substancijos atmintis, tačiau jokiu būdu ne pasaulis, kuriame toks žmogus gyvena. Bet jeigu toks heroizmas nėra tuščias, jis giliai susijęs su tuo, kas egzistuoja autentiškai. Jį išreikšti gali ne žmogaus, o Dievo balsas.

Jeigu sprendimas, kuriuo vadovaujamasi, sutampa su įsitikinimu, jis gali reikštis dviem pavidalais: kaip visuotinis imperatyvas ir kaip egzistencinis įsakas.

Visuotiniai doroviniai imperatyvai įtikina intuityviai. Pradedant dešimtimi įsakymų, jie yra Dievo reiškimosi forma. Šie imperatyvai gali būti pripažįstami ir jų gali būti laikomasi net be tikėjimo Dievu, asketiškai apsiribojant tik tuo, kas yra paties žmogaus rankose. Bet laisvo paklusnumo intuityviai suvoktiems doroviniams imperatyvams rimtis paprastai nulemiama laisvėje realizuojamo sąlyčio su transcendencija.

Tačiau veiksmas konkrečioje situacijoje negali būti vienareikšmiškai reguliuojamas visuotinio įsakymo ar draudimo. Priešingai, gyvojo veiksmo situacijoje vadovaujamasi tiesioginiais impulsais veikti tik taip, o ne kitaip. Ką tokioje situacijoje žmogus tiki esant privaloma, nėra visiškai akivaizdu. Toks įsiklausymas į Dievo balsą susijęs su rizika suklysti, todėl būtinas atsargumas, kuris neleidžia aklai pasitikėti savimi, draudžia savo veiklos principus apibendrinti ir primesti kitiems ir apsaugo nuo fanatizmo. Net aiškiausias kelias, kuriuo einama vadovaujantis Dievu, neduoda pagrindo būti visai tikram, kad tas kelias yra vienintelis teisingas visiems.

Juk vėliau gali paaiškėti, kad viskas yra kitaip. Šviesa neapsaugo nuo klystkelių. Net esant tikram dėl savo sprendimo, nedera užmiršti, kad esi pasaulyje, reikia išsaugoti neapibrėžtumą. Didžiuotis absoliučiu tikrumu šiame pasaulyje – vadinasi, statyti į pavojų pačią tiesą. Akimirkos tikrumas turi būti nuosaikus ir atviras klausimui.

Tik būdami atsargūs galime gyventi nuostabioje nesuvokiamo vadovavimo akivaizdoje. Tačiau ir tokioje būsenoje nėra nieko tikro; Dievo vadovavimas neįgyjamas kartą visiems laikams. Psichologiniu požiūriu, Dievo balsas girdimas tik išskirtinėmis akimirkomis. Jomis ir dėl jų mes gyvename.

Jeigu žmogų veda transcendencija, ar tada ji jau yra tikra? Koks žmogaus santykis su ja?

Mūsų sąlytis su transcendencija, nors jis stokoja akivaizdumo, gali būti pilnas lemtingos rimties. Tačiau kaip šio pasaulio žmonės, savo tikrumui atramos ieškome tame, kas akivaizdu. Maksimalus akivaizdumas šiame pasaulyje pasiekiamas komunikacija tarp asmenų. Todėl sąlytis su transcendencija — kalbant paradoksaliai – akivaizdžiausias kaip sąlytis su suasmenintu Dievu. Dievybė priartėja prie mūsų savo asmeniškumu, o mes kartu išaukštinami iki būtybės, galinčios su tokiu Dievu bendrauti.

Pasaulyje mes pavaldūs mus parklupdančioms jėgoms: ateities baimei, baimingam prisirišimui prie to, ką turime, graužačiai bauginančių galimybių akivaizdoje. Galbūt tik sutikdamas mirtį žmogus gali jų nebebijoti ir mirti ramiai pačioje beprasmiškiausioje, neaiškiausioje ir netikėčiausioje situacijoje.

Pasitikėjimas būtimi gali reikštis nesavanaudišku dėkingumu ir tikėjimo Dievu ramybe. Ar gyvendami sulauksime iš ten paramos, lemia mūsų laisvė.

Tikintis daugelį dievų draugų ir priešų ieško tarp stabų ir demonų. „Tai padarė Dievas“, – taip įvairius įvykius ir savo veiksmus aiškina politeistas; šitaip tie veiksmai išaukštinami ir pašventinami, tačiau kartu išbarstomi ir sutapatinami su įvairiausiomis vitalinėmis ir dvasinėmis galiomis.

Tuo tarpu Dievo, nuo kurio autentiškoji savastis suvokia save esant radikaliai priklausomą, parama – tai vienatinio parama. Jei yra Dievas, nebėra jokių demonų.

Ši Dievo parama dažnai suprantama siaurai ir todėl prarandama. Taip atsitinka, jeigu malda – kaip sąlytis su neregimu Dievu, – užuot buvusi tylia, bežade kontempliacija ar aistringu asmeninio Dievo kaimynystės ieškojimu, virsta reikalavimu, kad Dievas padėtų patenkinti vitalinės egzistencijos geidulius.

Žmogui, aiškiai reginčiam pasaulį, visos galimybės, neišskiriant nė beviltiškiausių situacijų, yra duotos Dievo. Tokiu atveju kiekviena situacija yra užduotis žmogaus laisvei, kurioje esama, atgimstama ir pralaimima. Tačiau toji užduotis neturi būti suvokta kaip laimės siekimas šiame pasaulyje; ji nuskaidrėja tik susilietusi su transcendencija, tik šiame sąlytyje atsiveriančioje besąlygiškoje meilėje, kuri visada pasirengusi aiškiai regėti visa, kas yra, ir pasaulio dalykuose įžvelgti bei skaityti transcendencijos šifrus.

Žmogui, kuris sueina į sąlytį su Dievu filosofuodamas, dvasininkai prikiša išdidų pasitikėjimą savimi. Jie reikalauja paklusnumo apsireiškusiam Dievui. Atsakykime jiems taip: filosofuojantis žmogus – jeigu jo ryžtas yra gilus – tiki, kad jis paklūsta Dievui, nors nuolat rizikuodamas ir neturėdamas jokių objektyvių garantijų, jog žino, ko nori Dievas. Laisvai apsispręsdamas žmogus leidžia veikti Dievui.

Paklusnumą Dievui dvasininkai sutapatina su paklusnumu pasaulietinėms bažnyčios instancijoms, knygoms ir įsakymams, kurie laikomi tiesiogiai apreikštais.

Galų gale paklusnumo objektyvioms pasaulio instancijoms ir paklusnumo autentiškai patiriamai Dievo valiai sutapimas nėra neįmanomas. Tačiau toks sutapimas turi būti iškovotas.

Tie, kurie atskiro žmogaus Dievo valios potyrį priešpriešina objektyvioms instancijoms, aukština savivalę ir vengia savo patirtį patikrinti remdamiesi tuo, kas visuomeniška ir universalu. Ir priešingai, jeigu objektyvioji instancija atplėšiama nuo suasmeninto Dievo valios potyrio, atsiranda pagunda išvengti rizikos paklusti Dievui nepriklausomai nuo objektyviųjų instancijų, tiesiogiai įsiklausant į jo reikalavimus.

Ieškoti atramos autoritariniuose įstatymuose ir įsakymuose yra bejėgiškumo požymis. Įsiklausančio į Dievą visa savo būtimi žmogaus energija ir atsakomybė yra tokio bejėgiškumo
priešingybė.

Žmogaus vertė matuojama įsiklausymo į vadovaujantį Dievo balsą intensyvumu.

Žmogaus būtis yra tapimas žmogumi.

Ištrauka: Karl Jaspers. Filosofijos įvadas. Vilnius: Pradai. 1998. P. 70-80

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code