Politinis idiotas arba, kas yra žmogus?
Alvydas Jokubaitis „Politinis Idiotas“ (2019)
Išleido: Tyto Alba
Filosofo Alvydo Jokubaičio skandalingas knygos Politinis idiotas pavadinimas priminė garsiąją Erazmo satyrą Pagiriamasis žodis kvailybei. Kaip Roterdamiečio atveju, taip ir šiuo – tai kritika visuomenei ir provokacija kiekvienam iš mūsų, nukreipta tiek į teoretiką – mokslininką, politologą, psichologą, ekonomistą ar kitos srities specialistą; tiek į politiškai angažuotą ar apolitišką nūdienos skaitytoją.
Žodžio „idiotas“ etimologija iškalbinga: pirminė reikšmė senovės graikų kalboje turėjo politinę prasmę, nurodė visuomeninei veiklai nepajėgią asmenybę; lotynų kalboje reiškia neišsilavinusį, nemąstantį, tamsų žmogų arba tiesiog kvailį. Medicinoje – tai tam tikra protinio atsilikimo diagnozė, kuri psichiatrinėje buvo nustatyta ir literatūros klasiko Dostojevskio, tokiu pačiu pavadinimu, pagrindiniam romano veikėjui – kunigaikščiui Myškinui, nors taip tituluojamas jis dėl kitos priežasties – moralinio pranašumo ir nesugebėjimo pritapti prie sugedusios visuomenės. Tai epitetas, kurį autorius apverčia ir taiko šiuolaikinio žmogaus apibūdinimui, ir ne tik tam, kuris negeba pritapti visuomenėje, bet ir tam, kuris nuolat taikstosi prie jos. Tačiau įsižeisti nereikia. Kaip autorius rašo: „Idiotiška politinė santvarka dar nereiškia, kad visi jos piliečiai būtinai yra idiotai. „(146 pusl.) Dar daugiau, dabar visuomenė gali įstumti į idiotišką padėtį ir ne idiotą.
Šiame traktate (išdrįsiu priskirti kūriniui tokį titulą) Apie neišvengiamą politikos kvailybę tiesioginę nuorodą į Myškiną rasite tik knygos pabaigoje, o nuolatos jus lydės kita rusų rašytojo sukurta pogrindžio žmogaus metafora. Dostojevskis – centrinė knygos figūra ir nuolatinis skaitytojo pakeleivis.
„Dostojevskio pogrindžio žmogus rodo, kokių kvailų įsitikinimų gali turėti žmonės. Skaitydami Užrašus iš pogrindžio, politikai gali sakyti, kad neturi laiko tokioms kvailystėms. Šiuo požiūriu jie teisūs. Išskyrus vieną svarbią aplinkybę. Pogrindžio žmogų pavadinus kvailiu, lengvai galima priprasti prie tokio pat požiūrio į visus žmones. Modernioji politinio teisingumo koncepcija pamažu pratina rimtai nežiūrėti į vidinį žmogų.” (114 pusl.)
Karlas Jaspersas, svarstydamas klausimą „kas yra žmogus?“, rašė:
„Fiziologija jį tiria kaip kūną, psichologija – kaip sielą, sociologija – kaip visuomeninę būtybę. Abejotina, ar apskritai žmogus gali būti suvoktas remiantis tuo, ką apie jį galima sužinoti, ar galbūt jis yra kažkas daugiau, negu pats apie save žino, būtent laisvė, nesutapatinama su jokiu objektiniu pažinimu, tačiau duota žmogui kaip neišvengiama galimybė.“
Filosofas Jokubaitis savo naujoje knygoje atlieka perskyrą tarp vidinio (gyvenančio iš širdies) ir išorinio žmogaus (pataikaujančio visuomenei), kitaip tariant, kritiškai apmąsto asmens ir individo skirtumą. Individas – tai išorinių aplinkybių suformuotas veikėjas (juo gali būti įvardytas bet kokios bandos statistinis vienetas ar politikos, mokslo, technikos pagamintas egzempliorius, prisitaikęs prie beasmenio socializacijos proceso, bet susvetimėjęs). Jis priešingai veikia nei laisvas bei nepriklausomas asmuo. Asmuo – visada kažkas daugiau nei mokslinio pažinimo empirinių sąlygų determinuotas objektas. Jis – dvasinė substancija, turinti iš anksto nustatytą teleologiją, keliantis gyvenimo prasmės klausimą ir pasmerktas laisvei.
„Asmens neįmanoma paaiškinti nei iš natūralizmo, nei iš idealizmo pozicijų. Kai žmogus suprantamas kaip gamtos objektas, iškyla problemų su morale. Kai moralės subjektas paverčiamas save determinuojančiu veikėju, neaiškus tampa jo ryšys su gamta ir visuomene.“ (30 pusl.)
Filosofas išplečia Aristotelio tezę ir atskleidžia skaitytojui, kodėl žmogus sudėtingesnis politinis gyvūnas, nei teigė Antikos mąstytojas. Į pagalbą pasitelkia garsųjį Kantą, jau minėtą rusų rašytoją Dostojevskį ir daugelį kitų reikšmingų istorijos eigoje filosofų – Hegelį, Locke‘ą, Hobbesą, Rousseau, Agambeną, Foucault, Thoreau, Augustiną ir etc. (visų nevardinsiu). O knygos įvade sutiksite net patį Volandą (prisimenate Bulgakovą).
Kokia tikėtina kritika Jokubaičio pateiktai žmogaus sampratai, politinio idioto hipotezei? – klausiu savęs. Ogi, kaltinimas dualizmu. Juk žmogus – vientisa būtybė, tokia įprasta išminties klišė. Tačiau daug tikslesnis apibūdinimas šiam fenomenui, paties Jokubaičio įžvalga, tai nepertraukiama vidinio ir išorinio žmogaus dialektika. Visuomenės kaip mechanizmo veikla ar kaukėtų žmonių spektaklis akivaizdžiai pasireiškia nuasmeninimu, tai yra asmens nuvertinimu. Apie asmens priklausomybę nuo visuomenės pirmiausia kalbama dėl politinių priežasčių, šia prielaida grindžiamas utilitarizmas, demokratija.
„Valstybė yra dirbtinis asmuo, kurio neįmanoma mylėti. Politikai mėgsta kalbėti apie meilę tėvynei, tautai ir valstybei, tačiau tai tik meilę kaip metaforą taikant retorika. Net žuvusių patriotų pagerbimas yra solidarumo, o ne meilės dorybė. Kaip jau buvo sakyta, žmogus myli tik labai mažą skaičių žmonių ir net labiausiai norėdamas negali pamilti valstybės ir kitų kolektyvų. Patriotai tėvynę gina rodydami ištikimybę ir vykdydami pareigą. Moderniųjų laikų valstybė panaši į meilės nepažįstantį Spinozos Dievą. Ji reikalauja meilės, tačiau pati negali atsakyti tuo pačiu.“ (92 pusl.)
Savo aštrioje bei nepatogioje knygoje Jokubaitis, tarsi Kanto antrininkas, kelia tą patį garsųjį Kanto klausimą „Kas yra žmogus?“ ir keliauja Karaliaučiaus mąstytojo pramintu keliu: per antropologiją, gnoseologiją, moralę ir religiją, tik jau XXI amžiaus laike ir erdvėje.
Nežinau kodėl, bet šią trumpą knygos apžvalgą norėčiau baigti Camus mintimi:
„Kai iš pašaukimo ar pagal profesiją esi daug mastęs apie žmones, kartais imi ilgėtis primatų. Jie bent neturi slaptų minčių.“
Perfrazuosiu: ilgiuosi šiuolaikinės pažangos, sėkmės ir galios troškimų nesužalotų asmenų.
Parengė: Živilė Filmanavičiūtė, 2019.01.29
Kas yra pri ma tai? Juokauju! 😉