Kančia

samsara

BUDIZMO pradininku laikomas SIDHARTA GAUTAMA, gavęs Budos vardą. Istorikai mano Sidhartą buvus istorine asmenybe. Jis gimęs apie 567 m. per. Kr., užaugęs Šakjos valstybės kunigaikščio (maharadžos) šeimoje. Pasakojam, kad Sidharta Gautama gyvenęs be rūpesčių, kol vieną dieną buvęs sukrėstas atsivėrusių jam pasaulio kančių. Po šių išgyvenimų jis atsiskyręs nuo pasaulio, 7 metus išbuvęs vienatvėje ir galop suvokęs keturias tiesas. Šių tiesų 45 metus ir mokęs.

***

Štai KETURIOS TAURIOSIOS TIESOS:

GYVENIMAS YRA KENTĖJIMAS.

KENTĖJIMAS TURI PRIEŽASTĮ.

KENTĖJIMAS GALI BŪTI NUTRAUKTAS.

YRA KELIAS, PANAIKINANTIS KENTĖJIMĄ.

Kentėjimas turi būti pažintas. Kentėjimo priežastys turi būti surastos ir pašalintos. Reikia eiti keliu, kurio tikslas – panaikinti kentėjimą.

Taigi Pirmoji Taurioji Tiesa skelbia, kad GYVENIMAS YRA KENTĖJIMAS. Buda šitaip kalbėjo: “Gimimas yra kentėjimas, nykimas, ligos, senatvė yra kentėjimas, mirtis yra kentėjimas, liūdesys, skausmas, sielvartas, neviltis yra kentėjimas. Negauti to, ko trokšti, yra kentėjimas, prarasti tai, ką turėjai ir branginai, yra kentėjimas. Visi būties pavidalai yra kentėjimas”. Kas į kitas pasaulio kalbas verčiama kaip “kentėjimas”, “kančia”, pali kalboje, kuria buvo užrašyti pirmieji budistiniai tekstai, vadinami “dukkha”. Šis žodis turi daug reikšmių: “laikinumas”, “nepasitenkinimas”, “netobulumas”. Vakarų filosofai tą patį, madding, vadino “pasaulio sielvartu”, o egzistencialistai – “absurdu”, “šleikštuliu” ar “nuoboduliu”.

Mes juk visi puikiai žinome tą prieskonį, apnuodijantį net džiaugsmingiausias akimirkas – laikinumo ir pabaigos nuojautas, amžiną nepasitenkinimą, kuris yra lyg neišraunama rakštis širdyje. Tibetiečiai sako, kad ieškoti laimės šio pasaulio dalykuose yra tas pats, kaip bandyti pasemti jūroje šaukštą gėlo vandens, ir dar priduria, kad mūsų gyvenimas yra nelyg balansavimas, sėdint ant adatos smaigalio. Na, o tiems, kas nieko nenori girdėti apie kančią ir tvirtina šį gyvenimą esant be galo malonų, budistiniai mokytojai paaiškina, jog kiaulėms taip pat patinka vartytis purve, nors mums gyvenimas ir neatrodo esąs purvas. Anot jų, kuo aukštesnį dvasinį lygį yra pasiekęs žmogus, tuo liūdnesnės ir laikinesnės jam šios žemės linksmybės, o Budos požiūriu – visi mūsų būties pavidalai atsiskleidžia kaip pati tikriausia kančia.

Budizmas išskiria tris kentėjimo rūšis: kentėjimą dėl kentėjimo, kentėjimą dėl laikinumo ir pasikeitimų, kentėjimą, kuris prasiskverbia ir įsimaišo į visus egzistencijos reiškinius. Pirmoji kentėjimo rūšis nusakoma tiesiogine ir siauriausia žodžio “kančia” prasme. Kančią sukelia fizinis skausmas, ligos, mirtis. Kentėjimas dėl pasikeitimų siejamas su… džiaugsmu bei malonumais, mat visi jie neišvengiamai baigiasi, nes viskas šiame pasaulyje turi pabaigą – draugai virsta priešais, meilė – neapykanta… Trečioji, pati subtiliausia kentėjimo rūšis iš esmės ir yra… visas mūsų gyvenimas.

Budistiniai tekstai vardija įvairias džiaugsmo rūšis, nuskaidrinančias tiek pasauliečių, tiek vienuolių ir atsiskyrėlių gyvenimą. Tačiau nei laimė, nei džiaugsmas nesitęsia amžinai. Kinta ne tik išorinė aplinka, nuolat keičiamės ir mes patys – mūsų mintys, jausmai ir fizinis kūnas, pasmerktas ligoms, senėjimui ir išnykimui. Net ir subtiliausias dvasinės, metafizinės palaimos būsenas Buda priskyrė vien tik kentėjimui.

Taigi didesnis ar mažesnis nepasitenkinimas yra nuolatinė kiekvieno individo gyvenimo sąlyga. Tačiau šioje doktrinoje apie kančios visuotinumą yra vienas didelis “bet”… Pasak budizmo, gyvenimas iš esmės nėra nei geras, nei blogas, nei malonus, nei nemalonus. Mūsų prisirišimas prie savosios egzistencijos, troškimas turėti, valdyti, manipuliuoti, mūsų aistros ir geismai sukuria tai, kas anksčiau ar vėliau virsta kentėjimu. Buda svarbiausiu kentėjimo šaltiniu pavadino žmogaus protą, o ne išorės sąlygas. Aptemęs protas sukuria Samsarą, o nušvitęs – iškelia Nirvaną.

Antroji Taurioji Tiesa skelbia, kad KENTĖJIMAS TURI PRIEŽASTĮ. Ją Buda aiškino šitaip: “Geismas ir troškimai suka Samsaros ratą, jie supančioja mus, amžinai ištroškusius malonumų, ir verčia atgimti tai čia, tai ten pačiais įvairiausiais pavidalais. Tačiau iš kur kyla troškimas ir geismas? Kur pasaulyje yra tie malonumo ir palaimos šaltiniai, gimdantys troškimus? Akys, ausys, nosis, liežuvis, kūnas ir protas teikia mums malonumą ir nuolatos gimdo troškimus. Ką mes regime, uodžiame, girdime, ragaujame, lytime, apie ką mąstome ir svajojame, teikia mums pasitenkinimą. Štai kas gimdo geismus. Sąmonė, jutimai, jausmai, percepcijos, norai, svajonės, refleksijos teikia mums malonumą. Štai kur glūdi nežinojimo, aistrų ir pykčio šaknys!”

Trečioji Taurioji Tiesa skelbia, jog KENTĖJIMAS GALI BŪTI NUTRAUKTAS. Apie kentėjimo nutaukimą Buda šitaip kalbėjo: „Pirmiausia reikia pakirsti geismo šaknis, sutramdyti ir atmesti troškimus, išsilaisvinti iš prieraišumo saitų. Godumo, pavydo, pykčio, nesuvokimo, iliuzijų užgesimas – štai kas yra Nirvana. Kas išsilaisvino iš paklydimų, kieno širdyje taika ir ramybė, tam nebėra ko daugiau geisti, trokšti, blaškytis. Kaip uola ramiai sau stovi, neįveikiama audringų vėjų, taip ir jo sąmonės daugiau nebesudrums nei formos, nei garsai, nei kvapai, nei skonis, nei lytėjimas ar spalvos, nei jausmai, nei troškimai, nei netrokštami dalykai, nei baimės.

Ramus, perpratęs visus šio pasaulio kontrastus, jokių žemiškųjų pavidalų nebekamuojamas, išsilaisvinęs nuo ilgėjimosi, pavydo, godumo, liūdesio, stovi jis anapus mirties ir gimimo.

Toji būsena nėra nei atsiradimas, nei tapsmas, nei išnykimas ar nebūtis, nei buvimas judėjime ar rimtyje, nei gimimas, nei mirtis. Jis neturi nei pradžios, nei pabaigos, nei vystimosi, nei pagrindo, nei atramos taško. Tai ir yra Nirvana – kentėjimo pabaiga.

Tokio gyvenimo tikslas nėra nei aukų rinkimas, nei turto kaupimas, nei garbės ar šlovės skanavimas, nei moralumo siekimas, nei kontempliacijos ar Trečiosios – Išminties – akies atvėrimas. Absoliutus, nepajudinamas širdies ir proto Išsilaisvinimas – štai gyvenimo tikslas, jo esmė ir svarbiausioji siekiamybė“.

Ketvirtoji Taurioji Tiesa skelbia, kad YRA KELIAS, PANAIKINANTIS KENTĖJIMĄ. Buda šitaip kalbėjo: „Atsiduoti malonumams, jausmams, geiduliams yra vulgaru, neišmintinga, nešventa. Atsiduoti kūno marinimui yra skausminga, neišmintinga, nešventa. Išmintingasis atsisakys kraštutinumų ir pasirinks VIDURIO KELIĄ, vedantį į NIRVANĄ.“

[Ivanauskaitė J. Ištremtas Tibetas. Vilnius: Tyto alba. 1996. P. 28-30]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code