Gyveno kartą bičas ir kaimynas

Algirdas Kaušpėdas „Gyveno kartą bičas ir kaimynas“ (2019)
Leidykla: Tyto alba
Iliustracijos: Arūnas Kavaliauskas
Puslapiai: 327

Debiutuojančio grafomano Algirdo Kaušpėdo knyga „Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“ susideda iš 80 trumpų novelių, iliustruotų tragiškais architekto Arūno Kavaliausko piešiniais.

Knyga nežinia kodėl (įtariame, kad autoriai norėjo atrodyti mįslingai) suskirstyta į keturias „P“ dalis: „Pasakojimai“, „Patyrimai“, „Patarimai“ ir „Paraštės“.

Knyga neturi jokio siužeto ir jokios prasmės. Knygos herojai bičas ir kaimynas tyli arba kalbasi nuolatos gerdami alų. Taip jie, autorių teigimu, liudija meilę tautiniam aludarių paveldui ir išreiškia tylią buitinę rezistenciją esamam antialkoholiniam režimui.

Prie alaus aptariamos pačios įvairiausios nūdienos temos: nuo gyvenimiškų iki pseudofilosofinių, nuo anekdoto iki grotesko. Tai eklektiška, nenuoširdi, ironiška knyga. Todėl šią knygą patartina skaityti labai atsargiai, nedidelėmis dozėmis, nuolatos abejojant teikiamomis įžvalgomis. Primygtinai rekomenduojame, kritiškai įvertinus turinį, neišsiduoti, kad knyga jus papiktino (šią reakciją ir provokuoja autoriai), o su plačia šypsena pasiūlyti knygą perskaityti nieko blogo neįtariančiam artimui.

Knyga turėtų sudominti nieko neieškančius ir nemąstančius žmones, taip pat vietinius zombius, politikos ligonius, nevisaverčius, emigruoti pasiruošusius LR piliečius, žodžiu, daugelį Lietuvos skaitytojų.
Knyga aktuali ne dėl teikiamų atsakymų, bet dėl iškeltų klausimų!

Visos šioje knygoje aprašytos istorijos nužiūrėtos realiam gyvenime, tačiau neturi nieko bendro su autorių biografija.

Nechamiška, bet drąsi provokacija, dramatiškos patirtys, graudinanti lyrika, čekiška užstalės filosofija – taip neseniai pasirodžiusią Algirdo Kaušpėdo knygą „Gyveno kartą bičas ir kaimynas“ apibūdina jau spėję ją perskaityti. Du knygos herojai – bičas ir kaimynas – aptaria daugybę kasdienių klausimų ir dalijasi savo gyvenimiška patirtimi. Kad klausimai patys įvairiausi rodo ir tai, kad perskaitę ir nuomone besidalijantys skaitytojai knygoje atranda pačius įvairius dalykus.

Rašytojas Herkus Kunčius

A. Kaušpėdo knygą „Gyveno kartą bičas ir kaimynas“ perskaičiau per du vakarus. Joje aptikau nostalgijos, graudinančios lyrikos, dramatiškų autoriaus patirčių, kasdienių komiškų istorijų ir, žinoma, čekiškos užstalės filosofijos, kuri neatsiejama, kai vienas kito nesivaržantys bičiuliai susėda iš širdies pasikalbėti. Temų ir tonacijų įvairovė – šios A. Kaušpėdo knygos išskirtinis bruožas. Tad kiekvienas skaitytojas knygoje ras tai, kas jam galėtų būti ne tik įdomu, bet ir svarbu. Trumpų pokalbių tematika suskirstyta į keturias dalis, o laikas būnant su knyga neprailgsta.

Etnomuzikologė, televizijos ir radijo laidų vedėja Zita Kelmickaitė

Visai nenustebau laikydama rankose A. Kaušpėdo knygą „Gyveno kartą bičas ir kaimynas“. Tik tokia ji ir gali būti – šiek tiek padrikai jaunatviška, teisingai nesustyguota, bet verčianti nejaukiai pajudinti užpakaliuką kėdėje, o jei jis netelpa joje – susimąstyti… Tai knyga tiems, kas nori skaityti riboženklius nelaukdami atsakymo, ar teisingai suprato, kur link pasuko… Ot, ir neteisingai, na ir kas? Brandi, iškili Algirdo laikysena slepia nechamišką provokatorių, jautrų inteligentą, mokantį juokauti, suprantantį gyvenimo žaismės taisykles, bet svarbiausia – nenuobodų kaimyną ir bičą. Nuoširdžiai sveikinu pasiryžus rašytojo statusui, o jei kas mano kitaip – tenebūna A. Kaušpėdo kaimynas.

Kompanijos M.P.3 vadovas Vaidas Stackevičius

Pirmąsias bičo ir jo kaimyno istorijas pasisekė išgirsti dar gerokai prieš pasirodant knygai, tad buvau suintriguotas ir laukiau viso novelių rinkinio. Prieš kelias savaites jau išleistą knygą perskaičiau per tris vakarus. Man labiausiai patiko tai, kad joje yra gyvenimiškos išminties, filosofijos, pamokymų, bet jie pateikiami ne didaktiškai, o žaismingai ir kaip pramoga. Savo draugams knygą jau rekomendavau.

Režisierius Vytautas Balsys

A. Kaušpėdas sukūrė roko grupę „Antis“, o sceninė antis padėjo auksinį kiaušinį ir išperėjo bičą su kaimynu, kurių dialogai išsiliejo į knygą – „kiaušinienę“ su pagardais ir aštriais pipirais. Prie stalo sukviesta šauni kompanija: Platonas, Šopenhaueris, netgi gyvas lavonas Adolfas H. Jie visi taria po reikšmingą tostą ir svaidosi išmintimi.

Knygos herojai – A. Kaušpėdo sceninio personažo prototipai – iki skausmo pažįstamoje virtuvėje „dusina“ alų. Ar gali kas būti geriau, kaip po šalto putokšlio gurkšnio klausti draugo apie gyvenimo prasmę, apraudoti sudužusią laimę ar atskleisti slaptą verslo planą? Juk smagu atlapoti sudraskytą širdį ir nuleisti nepavykusios meilės kraują.

Svarbiausia išsiaiškinti su kaimynu būsimo kūdikėlio tėvystę, papasakoti apie porcelianinį vaikystės zebriuką arba prišikti vidury Niujorko meno galerijos ir, kaip sakant, nieko?

Skaitytojui tenka vilkti sunkią žargono vergiją su visa bjaurastimi ir grožiu, išsivaduoti iš meninio suvokimo pančių ir nepasiklysti rūke kaip tam mielam ežiukui, radusiam nežinomos kilmės bičo ir kaimyno gurvuolį. Knygos tekstai suaugę su Arūno Kavaliausko piešiniais, dailininkas puotauja drauge ir svaiginasi herojų mintimis, vis papildydamas vaizduotės atsargas aštriadančiais komentarais ir piešinių grakštumu.

Ar pasisotins alkana Lietuva „antino“ patiekalu? Nežinau, imkite knygą ir skaitykite, o tatai kramtydami permąstykite: juk zombiai atrieda atidunda. Tik nebijokite, jie savi!

O ką jūs atradote knygoje „Gyveno kartą bičas ir kaimynas“? Kviečiame pokalbiui gruodžio 11 d., trečiadienį, 19 val. BIX bare (Etmonų g. 6).