Iš vabzdžių gyvenimo

„Skruzdžių puota”, aut. Tarotastic

Jau ankstyvasis Pelevinas – tikras postmodernistas. Šį romaną parašė 1993 m., bet jo žaismas metaforomis išliko šiuolaikišku. Knygoje atpažinsime Deleuze’o analizuotą tapsmą gyvūnu.

Pelevinas virtuozas. Jo aprašytas virsmas vabzdžiu – tai ne sapnas ir ne fantazmas. Tai ne vabalo imitacija. Žmogus ne tampa žėriančiu skarabėju, jis „ištikrųjų“ papildomai tampa kažkuo kitu. Tai ne tarakono imitacija. Ne joks tarakoniškasis progresas ar regrasas. Tai daugiau nei panašumai vaizduotėje. Pati vaizduotė išsiveržia iki aukščiausio kosminio lygio. Tai visiškai realu. Šis virsmas – tai ta pati Deleuze’o rizoma, ne klasifikacinis ar genealoginis medis. Tai veiksmažodis. Tai santykis su populiacija, kurios esmė – rūšys, giminės, formos, funkcijos. Kiekviena musė – visų pirma banda. Negali virsti uodu, neužsikrėtęs vampyrišku daugybiškumu. Tai kartu ir išskirtinis individualumas. Nėra jokios tokios pačios skruzdėlės. Jonvabalis – tai ne charakteris, o švytėjimo modusas.

Kūrinys knibždėte knibžda pačių įvairiausių gyvių. Akis į akį susiduriame su gražiomis medžių blakėmis, širšėmis, laumžirgiais, margaspalviais drugeliais, pilkais vorais ir etc. Vieni vabzdžiai maitinasi Kitų krauju, kiti – turguje išmestu apipūvusiu maistu. Vieni, nepaisydami nieko, lekia tiesiai į liepsną, kiti – saugiai rausiasi po žeme. Tačiau visi, be išimties, kažkurioje savo vegetavimo stadijoje susiduria su grūmojančia beprasmybe.

V. Pelevino asmenybėje susitinka ir išmintingas filosofas, ir įžvalgus psichoanalitikas. Jo kūryboje rasime ir Camu absurdą, kaip pasaulio dėsnį, ir Sartre’o šleikštulį, ir Platono oloje įkalintus belaisvius, bet tiesiogiai šių mąstytojų vardų jis nemini, išskyrus Marką Aurelijų, mokantį, kad prigimtiniuose dalykuose nėra nieko atstumiančio, tiesiog tereikia juos geriau pažinti, t. y. įsižiūrėt.

Peršasi išvada, kad rašytojas kaip stoikas nori mums pasakyti, kad yra likimas, ir žmogus, nors ir negali jo pakeisti, bet pats save kontroliuoti tikrai gali. Žmogus žinodamas, kas jo neišvengiamai laukia, gali pasirinkti kaip į tai reaguoti ir atitinkamai save nuteikti:

„… visi tarsi lekia į gyvenimą, o randa mirtį. Tai yra kiekvieną konkrečią akimirką juda į šviesą, o pakliūva į tamsą.”

Autorius ironiškai samprotauja: “Žinai, jeigu rašyčiau romaną apie vabzdžius, tai pirma pavaizduočiau jų gyvenimą – kokia nors gyvenviete prie jūros, tamsa, ir toje tamsoje šviečia kelios elektros lemputės, o po jomis – pasibjaurėtini šokiai. Ir visi į tą šviesą lekia, nes daugiau nieko nėra…”

Živilė Filmanavičiūtė, 2016.02.24
Šaltiniai: V. Pelevin (2015).Vabzdžių gyvenimas. Kitos knygos.