Įprasta, kad žodžiai „grožis“ ir „literatūra“ jau taip ilgai ir patikimai suaugę, kad ausyse nuskamba it seni geri kaimynai, apie kuriuos vargu bau ar viliesi išgirsti ką nors nauja, tačiau imi ir išgirsti, išgirsti kartą, kitą ir dar vieną, ir taip daug daug kartų, nes atsiranda žmonių, kurie kažkodėl tiesiog tą sugeba, nuolat nustebinti, it iliuzionistai, savo meistrystės dėka iš tamsios erdvės, tarsi iš nieko, išleidžiantys pulką balandžių.

Gal mažai įtikėtina, bet gerai pagalvojus, tą turbūt gali pasakyti ir apie visą kalbą apskritai. Būdama griežta ir aiški struktūra ji nuolat sugeba save pranokti, t. y. vis pasakyti kažką, ko dar nebuvo jos aruode. Dailinami žodžiai ir sakiniai virsta tekstais, kurių autoriai tveria grožį, o sykiu ir naujus prasminius atspalvius, praplečiančius mūsų semantinį kosmosą.

Tokiu būdu turtėja ne tik kalba, kaip tokia, bet ir po ją klaidžiojantis mąstymas, atrasdamas platesnes tikrovės artikuliacijos galimybes, kas atveria didesnę veiksmų laisvę, išplečia patį žodžio kūniškumą, net ne metafizine prasme.

Čia galima prisiminti Borcheso „Babelio biblioteką“ ar Umberto Eco „Fuko švytuoklę“, kai, atrodytų, sprendimui užtenka paprasto algoritmo, kuris tiesiog sukurtų visas įmanomas žodžio variacijas, bet, deja… Kalba yra tarsi bičių suneštas medus, sudėtas į skrupulingai nuaustą korių raštą, tai aktualios tikrovės atspindžių ir sielos procesų alchemija, kurios neatkartos jokia formulė ar mašina. Obelys nokina vaisius, bitės neša medų, o žmogaus produktas – kultūra, kurios svarbi sudėtinė yra žodžiai. Todėl rašytojo amatas, kaip ir duonkepio, mūrininko ar drabužių siuvėjo yra lygiai taip svarbus ir nusipelno nuoširdaus dėkingumo bei įvertinimo.

Taigi, ši įžanga jau gerokai užsitęsė, o nutiko taip, bent didesne dalimi, vien dėl to, jog pats štai būtent ir nesu to garbaus žodžių audimo cecho atstovas, o tik eilinis mėgėjas, gebantis išlankstyti nebent vyžas, bet pasakojantis, šiuokart, apie dailias kurpaites. Ant mano stalo guli mėnraštis „Metai“, 8-9 leidiniai viename, iš dvylikos kasmet išleidžiamų. Tai mažytis to literatūros grožio lašas, kurio paragavęs mėginsiu vaizduotis kaip gali svaiginti visas to grožio vandenynas. Štai vienas šiame numeryje man patikęs fragmentas…

Mes – nieko. Mes tik užgimėm ir mirsim.
Praplauksim tarp tiesos ir netiesos.
Kai ką dar pamatysim, ką išgirsim,
O tie, kur praplaukė – nebealsuos.

Tai nieko. Perspektyvos nesikeičia:
Kvepės jazminai. Bitės grįš namo.
Nenoras neskubėt. Troškimas – greičio,
Į pačią pradžią – svetimas skiemuo.

Bet nieko: bus ir tyčia, ir netyčia.
Kas nyks, kas augs, nudžius ar nuvarvės…
Nuo seno mūro rėkiantys grafičiai
Mums neužstoja laiko nei erdvės…

Juk nieko.

„Nieko“, Ramutė Skučaitė

Norėtųsi daug dar pacituoti, bet baisu, baisu nuskriausti kultūros darbuotojus, berods šiandien susirinkusius prie Vyriausybės siekti kultūringų algų. Kita vertus, nustebino rašytojos Sandros Bernotaitės tekstas, savo drąsa ir įžvalgumu, be kita ko, pasisakantis ir daugeliui skaudžiu finansavimo klausimu: „Finansavimas nėra problema, tai yra išdava. Problema yra stagnuojančio kultūros sluoksnio apolitiškumas ir negebėjimas sugeneruoti veikiančias struktūras.“

Gal visai neatsitiktinai mėnraštis „Metai“ pasirodo kas mėnesį, taip tarsi dvylika kartų paspartindamas mūsų įprastus metus, metai kas mėnesį, tai visai atliepia laiko dvasiai, rezonuoja su taip vadinama greičio kultūra, kurios šalutinė išdava, deja, yra prasminis seklumas, gylio, brandumo ar, kaip rašo S. Bernotaitė, veikiančių struktūrų stoka. Iškyla pavojus mechaniškai kepti naujus Babelio bibliotekos tomus, jau nebe apelioujant į jokį skaitytoją, o tik į finansavimą. Nuoširdžiai linkiu mums visiems to išvengti.

Panoraminė renginio nuotrauka kavinėje „Salionas

Žurnalo pristatymo vaizdo įrašą bei daugiau puikių tekstų išgirsite čia:

Herkus Kunčius „Geležinė Stalino pirštinė“ >>
Wallace Stevens eilėraščiai, skaito jį vertęs Dominykas Norkūnas >>
Birutė Jonuškaitė „Nemylima, arba Ne, mylima“ >>
Vladimir Rafejenko „Dienų ilguma“, skaito romano fragmentą vertęs Marius Burokas >>
Moderuoja Antanas Šimkus, mėnraščio „Metai“ redaktorius

Parengė Edvardas Šidlauskas

Share Button