Ivanas Turgenevas: kvailio teismas

„Kvailio teismą, minios juoką…“ [Puškinas] Kas nepatyrė ir vieno, ir kito? Visa tai galima – ir būtina ištverti; o kas turi jėgų – teniekina!

Bet yra smūgiai, kurie labiausiai skaudina pačią širdį… Žmogus padarė viską, ką galėjo; dirbo iš visų jėgų, su meile, dorai… Ir doros sielos su pasibjaurėjimu nusisuka nuo jo; dori veidai dega pasipiktinimu, išgirdę jo vardą.

– Nešdinkis! Eik šalin! – šaukia jam dori, jauni balsai. – Mums nereikia nei tavęs, nei tavo darbo; tu išniekinai mūsų buveinę – tu mūsų nepažįsti ir nesupranti… Tu mūsų priešas!

Ką tada daryti tam žmogui? Toliau dirbti savo darbą, nemėginti pasiteisinti – ir net nelaukti teisingesnio įvertinimo.

Kadaise artojai prakeikė keliauninką, atnešusį jiems bulves, duonos pakaitalą, kasdienį varguolio maistą. Jie išmušdavo iš tiesiamų į juos rankų brangią dovaną, mėtė ją į purvą, trypė kojomis.

Dabar jie maitinasi bulvėmis – ir net nežino savo geradario vardo. Tegul! Kam jiems jo vardas? Jis ir be vardo gelbsti juos nuo bado. Belieka stengtis, kad tai, ką mes atnešame, būtų tikrai naudingas maistas.

Kartus neteisingas priekaištas mylimų žmonių lūpose… Bet galima ir tai ištverti… „Mušk mane, bet išklausyk!“ – sakė atėniečių vadas spartiečiui.

„Mušk mane – bet būk sveikas ir sotus!“ – turime sakyti mes.

[1878 vasaris]

Ivanas Turgenevas (2018). Senilia. Vilnius: Sofoklis. 16-17 p.
Iliustracija: Živilė Filmanavičiūtė