Honkongo universiteto profesorius Saulius Geniušas: Fenomenologija kaip specifinis mąstymo stilius

Rubrikoje“Mano gyvenimo kalba“svečiuojasi Honkoge profesoriaujantis lietuvis filosofas, fenomenologas Saulius Geniušas.

Ką galėtų reikšti jūsų kvietimas parašyti “gyvenimo kalbą,” pasidalinti mintimis man rūpima tema – tomis mintimis, kurias, kaip jūs sakote, “būtinai turi išgirsti Kiti”? Gerai suprantu, koks mažas yra filosofinėmis temomis besidominčių skaitytojų ratas. Be to, esu įsitikinęs, kad filosofinis mąstymas gali laisvai skleistis tik pasirinktos vienatvės kontekste. Būtent todėl, priklausomybė nuo kitų yra mažiau svarbi filosofijoje, nei jokioje kitoje tyrinėjimų sferoje. Filosofas gali turėti politinių ambicijų, kurios gali jį padaryti geresniu politiku, bet nepadarys geresniu filosofu.

Ir visgi, nepaisant to džiugaus nepriklausomybės jausmo, kuris yra nepaprastai brangus kiekvienam mąstymą mylinčiam žmogui, mes visi taip pat pažįstame prasmingų ir mus praturtinančių diskusijų svarbą. Filosofinė vienatvė, kurios trūkumas trikdo mąstymo sklaidą, sukuria kontekstą, kuriame įvairių pokalbių aidai gali būti vėl išgirsti – taip išgirsti, kad pagaliau galima suprasti jų svarbą. Tad nors ir nėra aišku, ar išvis esama tokių filosofinių minčių, kurias būtinai turėtų išgirsti Kiti, esama pakankamai svarbaus pagrindo užmegzti pokalbį apie mums svarbias temas, kurios kitiems irgi gali pasirodyti įdomios.

*       *      *

Noriu trumpai aptarti dvi temas, kurios yra glaudžiai susijusios su mano filosofine veikla. Kadangi mano tyrinėjimai yra fenomenologinio pobūdžio, visų pirma noriu trumpai pristatyti tai, ką įvardinčiau kaip pamatinius fenomenologinius principus; visų antra, noriu trumpai apžvelgti savo paties tyrinėjimus, kontekstualizuodamas juos šios tradicijos rėmuose.

Nėra lengva kalbėti apie fenomenologiją bendrąja prasme. Paradoksalu, bet daugumai fenomenologų yra paprasčiau pristatyti kitas filosofines tradicijas, nei fenomenologiją. Tam yra daugelio priežasčių, tiek istorinių, tiek metodologinių. Visų pirma, reikia pripažinti kad esama įvairių būdų praktikuoti fenomenologiją. Pakanka vystyti filosofinę poziciją remiantis Edmundo Husserlio, Martino Heideggerio, Maurice Merleau-Ponty ar kitų fenomenologų pristatytomis pozicijomis, ir fenomenologija yra suprantama skirtingai. Paul Ricoeur yra pabrėžęs, kad fenomenologijos istorija yra husserliškųjų erezijų istorija. Išties, nepriklausomai nuo to, kokios būtų mūsų simpatijos ar antipatijos Husserlio atžvilgiu, turime pripažinti, kad post-husserliškoji fenomenologija nebuvo praktikuojama taip, kaip ją suprato pats Husserlis. Kalbant bendriau, fenomenologija niekada nebuvo praktikuojama pagal tam tikras gaires, apibrėžtas tam tikro fenomenologo, ar tai būtų Husserlis, Heideggeris, ar vienas iš jų mokinių. Kaip modernios filosofijos tradicija, fenomenologijos istorija yra išskirtinai turtinga ir ilga, o tai sukelia didelių sunkumų bandant pasakyti ką nors prasmingo apie šią filosofinę tradiciją, imant ją bendrąja prasme.

Fenomenologija yra gyvybinga tyrinėjimų sritis, apie kurią negalime kalbėti nei kaip apie tam tikrą doktriną, nei kaip apie filosofinę mokyklą. Kaip tuomet galima apie ją kalbėti? Manyčiau, kad nepaisant jau įvardytų sunkumų, fenomenologiją galima būtų apibūdinti kaip specifišką mąstymo stilių. Kadangi stiliaus sąvoka yra pakankamai lanksti, nėra būtinybės užtušuoti tos įvairovės, su kuria susiduriame fenomenologinėje tradicijoje. Pagalvokite apie įvairius meno stilius, ar tai būtų impresionizmas, ekspresionizmas, ar kubizmas. Kas sieja tokius menininkus kaip Claude Monet, Pierre-Auguste Renoir, Edgar Degas ir Paul Cézanne? Būtų naivu ieškoti tam tikrų pamatinių principų, kurių laikymasis jungtų šiuos menininkus vieną su kitu. Ir visgi, nepaisant tokių pamatinių principų trūkumo, visus juos jungia bendras stilius, kuris kaip tik ir atskiria juos nuo Pablo Picasso, Piet Mondriano, ar Marcel Duschampo. Mes galime tą patį pasakyti apie fenomenologiją. Nesama tam tikrų pamatinių prielaidų, kurios sietų Husserlį, ankstyvąjį Heideggerį, Merleau-Ponty ir kitus fenomenologus. Ir visgi, visus šiuos mąstytojus sieja tam tikras mąstymo stilius, kuris tuo pat metu leidžia mums juos atskirti nuo Platono ir Aristotelio, Leibnizo ir Spinozos, ar nuo Fichtės ir Schelingo. Kalbant Wittgensteino terminais, galima sakyti, kad tam tikri šeimyniniai panašumai, kurie sieja fenomenologus vieną su kitu, ir sudaro jų bendro stiliaus pagrindą.

Suprantant fenomenologiją kaip tam tikrą mąstymo stilių, galime klausti, kokios yra šiam mąstymo stiliui būdingos sąvybės? Galime išskirti du pamatinius aspektus: a) įvairių redukcionizmo formų atmetimą (čia kalba eina apie naturalizmą, fizikalizmą, psichologizmą, istoricizmą, socialinį konstruktivizmą, etc.) ir b) nekompromisinį pirmumo suteikimą patirčiai, suprantant ją kaip prasmės konfiguracijų šaltinį. Šie du aspektai yra vienas nuo kito neatsiejami. Būtent šių dviejų sąvybių dėka, fenomenologija suteikia mums pačias tvirčiausias priemones atsispirti paplitusiai tendencijai niveliuoti patirtį į tai, kas būtų pilnai objektyvuojama ir analizuojama natūralistiškai ir fizikalistiškai.

Tam, kad suteikčiau fenomenologinio stiliaus sąvokai daugiau prasmės, norėčiau pristatyti penkias pamatines tezes, kurios ir sudaro fenomenologinio mąstymo stiliaus pagrindą.

  1. Fenomenologija yra mąstymo stilius, kuriam būdinga transformuoti visas problemas į prasmių problemas. Šis bruožas yra būdinga visiems fenomenologams. Šia plačia prasme, ankstyvasis Heideggeris dar vis yra fenomenologas. Tol, kol jis nekelia Seyn klausimo (su “y,” ne “i”), bet vis dar kalba apie būties prasmę (Sinn des Seins, su “i,” ne “y”), tol jo mąstymas yra fenomenologinis. Tiek, kiek tyrinėjimas yra nukreiptas į prasmės paaiškinimą, tiek tyrinėtojas turi teisę apibūdinti savo tyrinėjimus kaip fenomenologinius. Būtent čia ir susiduriame su fenomenologijai būdingu antinatūralizmu ir antifizikalizmu. Jeigu fenomenologijai būdinga analizuoti esatis prasmės pagrindu, natūralistiniai ir fizikalistiniai tyrinėjimai anksčiau ar vėliau paaiškina prasmes esaties pagrindu. Fenomenologija yra natūralizmo inversija ir būtent todėl taip vadinamos natūralistinės nuostatos suspendavimas ir yra pirmasis fenomenologinis žingsnis, kuris veda per fenomenologinę epoché į fenomenologinę redukciją, suprantant ją kaip prasmės konfiguracijų tyrinėjimą.
  2. Neužtenka teigti, kad fenomenologija transformuoja visas problemas į prasmių problemas. Jau vien todėl, kad ši tezė lieka dviprasmiška, būtina ją papildyti. Fenomenologija, kaip specifinis mąstymo stilius, atmeta bet kokį bandymą redukuoti prasmių problemas į lingvistinių prasmių lygmenį. Aš apeliuoju į pamatinį skirtumą tarp Sinn ir Bedeutung. Būtent šis aspektas žymi pamatinį skirtumą tarp fenomenologijos ir tų analitinės filosofijos krypčių, kurios save supranta kaip kalbos filosofiją.
  3. Fenomenologija yra specifinis mąstymo stilius, kurio tikslas yra prasmių aptarimas duotos patirties rėmuose. Galime šią tezę pristatyti ir taip: anapus patirties rėmų nėra jokių prasmių. Įsivaizduokime pasaulį, iš kurio yra pašalinti visi patirties subjektai. Kokie būtų tokio pasaulio bruožai? Dar vis galėtume kalbėti apie tam tikrus cheminius ar fizikinius elementus, ar kitus kosmines dalelytes, kurių konfiguracijos sudaro visatos pagrindą. Bet tokioje visatoje nebebūtų jokios prasmės. Prasmė egzistuoja tiktai patirties horizontuose.
  4. Patirtis nėra tiktai prasmių horizontas. Prasmės nenukrenta iš dangaus gatavu pavidalu, jos pačios kyla iš patirties. Todėl neturėtume stebėtis, kad fenomenologija atsižvelgia į visas filosofines problemas kaip į prasmių konstitucijos problemas. Pasak ketvirtos pamatinės tezės, visos prasmės yra konstituojamos patirties rėmuose.
  5. Pridėkime dar ir penktą tezę: nesama jokios patirties be patirties subjekto. Suprasdama save kaip prasmės filosofiją, kuri tyrinėja prasmes patirties rėmuose, fenomenologija tampa subjektyvybės filosofija. Galima būtų teigti, kad fenomenologija yra paslėptos subjektyvybės filosofija. Kodėl paslėptos? Todėl, kad natūralios patirties kontekste, mes neatsižvelgiame į tuos subjektyvius komponentus, kurie atsispindi visuose mums duotuose reiškiniuose. Kaip patirties filosofija, fenomenologija siekia atmerkti mūsų akis į tai, ko mes kaip taisyklė nematome.

*       *      *

Teigčiau, kad jokia kita filosofinė tradicija negali mums tiek daug pasakyti apie subjektyvybę, kaip fenomenologija. Savo paties tyrinėjimuose, bandžiau parodyti kaip fenomenologija praturtino, ir kaip ji toliau gali praturtinti, subjektyvybės supratimą.

Dar kai rašiau savo disertaciją New School universitete New Yorke ir Husserlio archyve Kiolno Universitete, sutelkiau savo dėmesį į fenomenologinę horizonto sąvoką. Kai pradėjau savo doktorantūros studijas, planavau rašyti disertaciją apie horizonto sąvoką šiuolaikinės hermeneutikos kontekste, bet kuo giliau tyrinėjau šią temą, tuo labiau artėjau prie išvados, kad fenomenologija mums suteikia turtingesnius ir beveik visiškai ignoruotus filosofinius resursus tematizuoti horizonto problematiką. Čia aš negaliu detaliai pristatyti šios problematikos, kuri toli gražu nėra itin paprasta. Užteks paminėti, kad šie tyrinėjimai mane atvedė prie išvados, kad mes vis dar galime suprasti delfiškąjį imperatyvą, pažink save, kaip patvarų filosofinio mąstymo variklį, ir kad husserliškoji horizonto problematika išskleidžia neregėtas subjektyvybės savybes ir atveria naujus kelius tolimesnei šios filosofinės enigmos analizei. Jeigu jus domina ši problematika, leiskite paminėti savo studiją, The Origins of the Horizon in Husserl’s Phenomenology, kuri 2012 metais buvo išleista Springer leidyklos Contributions to Phenomenology knygų serijoje.

Paskutinius šešis metus savo tyrinėjimuose sutelkiau pagrindinį dėmesį į skausmo fenomenologiją. Tai – beveik visiškai netyrinėta sritis. Nors ir yra nenuginčijama, kad skausmas yra patirtis, apie skausmą, kaip patirtį, galime sakyti tai, ką Augustinas sakė apie laiką: “kas yra skausmas? Kai niekas neklausia, aš žinau; kai noriu paaiškinti kažkam paklausiusiam, aš nežinau.” Skausmo mokslas pasako mums labai daug apie tuos biologinius mechanizmus, kurie sukelia skausmo patirtį. Bet šio mokslo rėmuose, mes vargiai sužinome ką nors svarbaus apie skausmą, kaip patirtį. Būtent tokiame kontekste fenomenologija tampa nepaprastai vaisinga sritis. Negaliu leistis šiame kontekste į tolimesnes detales. Leiskite paminėti savo studiją, Phenomenology of Pain, kuri 2020 metų sausio mėnesį bus išleista Ohio University Press, Series in Continental Thought knygų serijoje.

Paskutiniais metais mano tyrinėjimai pasisuko dar viena nauja kryptimi: vis daugiau pradėjau domėtis vaizduotės filosofija. Atsižvelgdami į šiuolaikinei filosofijai būdingas tendencijas, negalime ignoruoti ganėtinai paplitusio susidomėjimo vaizduotės tematika. Tad neseniai pasirodžiusioje The Routledge Handbook of the Philosophy of Imagination, šio leidinio redaktorė, Amy Kind, teigia, kad “vaizduotė užima centrinę vietą šiuolaikinėje filosofijoje.” Prie šios tezės, ji priduria dar tokią mintį: “praėjus reliatyvaus abejingumo laikotarpiui, paskutiniai du dešimtmečiai sprogsta susidomėjimo vaizduote išraiškomis.” Išties, šiuolaikinė filosofija tiria vaizduotės funkciją įvairiuose debatuose apie sąmonę, pažinimą, etiką, estetiką, epistemologiją, fizikinius mokslus ir matematiką. Prieš tris dešimtmečius, situacija buvo kardinaliai kitokia. Tarkim, aštuntame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje, jau mano anksčiau minėtas Paul Ricoeur vedė paskaitas apie vaizduotę Čikagos universitete, kuriose jis teigė, kad mes pergyvename vaizduotės saulėlydžio laikotarpį.

Mano paties filosofiniai interesai buvo nukreipti į vieną specifinę vaizduotės formą, taip vadinamą produktyvią vaizduotę, arba tai, ką vokiečiai įvardija kaip produktive Einbildungskraft. Mes žinome, kad vaizduotė gali reprodukuoti nesančius, ar kitur esančius, objektus ir kad ji gali fabrikuoti neegzistuojančius objektus. Ar tai yra vienintelės vaizduotės funkcijos? Kalbant fenomenologiškai, galima klausti: kokią rolę atlieka vaizduotė pasaulio konstitucijoje? Ar galėtume teigti, kad vaizduotė yra viena tų galių, kurios formuoja mus supantį pasaulį?

Praitais metais pasirodė dvi mano redaguotos knygos, skirtos produktyvios vaizduotės analizei (Productive Imagination: Its History, Meaning and Significance ir Stretching the Limits of Productive Imagination: Studies in Kantianism, Phenomenology and Hermeneutics — abi išleistos Rowman&Littlefield leidyklos Social Imaginaries knygų serijoje). Už kelių mėnesių pasirodys mano redaguotas “jauno” žurnalo, Social Imaginaries, numeris, skirtas šios temos tolimesniai analizei. Savo paties trumpesnėse studijose, aš nagrinėju kaip produktyvi vaizduotė buvo suvokta, interpretuota ir perinterpretuota klasikinės fenomenologijos kontekste. Šiose studijose suprantu produktyvią vaizduotę kaip konstitutyvią galią, kuri modeliuoja žmogiškąją pasaulio patirtį formuodama veiksmo, intuicijos, pažinimo ir supratimo kontūrus.

*       *      *

Pabaigai, norėčiau paminėti, kad fenomenologinis pasaulis gyvena pereinamuoju laikotarpiu. Jau kurį laiką fenomenologiniai tyrinėjimai buvo susitelkę į įvairių fenomenologų rankraščių publikacijas. Mes galime apibūdinti daugelį fenomenologinių studijų kaip klasikinės fenomenologijos literatūros komentarus. Šie laikai neišvengiamai ateina į pabaigą. Pagrindiniai fenomenologiniai tyrinėjimų centrai ir archyvai turi iš naujo pergalvoti savo funkciją. Panašius klausimus sau turi užduoti ir patys fenomenologai. Spėčiau, kad netolimoje ateityje, fenomenologinės studijos bus labiau tematiškai orientuotos. Fenomenologai turės pademonstruoti fenomenologijos svarbą savo pačių tyrinėjimų pagrindu. Esant tokiam poreikiui, fenomenologinės studijos privalės užmegzti dialogą su kitomis filosofinėmis tradicijomis ir tyrinėjimų kryptimis.

Saulius Geniušas, 2019 m. vasario 28 d.

Sauliaus Geniušo nuotrauka iš jo asmeninio archyvo.

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code